Girdėjau, kad Vilniuje visi traukia žiūrėti žydinčių sakurų. Fotografuojasi prie jų ir po jomis. Paskui dar netgi įdeda į FB. Galima paspausti „like” mygtuką arba parašyti kokį nors komentarą, pavyzdžiui, „Eina š… koks nuostabiai rausvas pavasario žydėjimas” ar „Gražiai atrodai! Naujos kelnės?„.
Klaipėdoje irgi žydi. Ne sakuros. Einant iš parduotuvės yra senas apdaužytas požeminis tualetas, tai šalia jo nuostabiais žiedais apkrėstas šakas tiesia slyva (man rodos). O pro buto langus taip pat matau nebe tik rūkančius kriminalistus (policininkai tokie), bet ir subtiliai bandančią žydėti slyvaitę. Romantika. Tik vis nenusifotografuoju. Bet kaip tik vakar vakare oficialiai įteisinau pavasarį – nusiskutau kojas, tad ir fotografavimuisi su žydinčiomis slyvomis tuoj bus metas.
O. Atsiminiau! Kai Vilniuje dar nebuvo sakurų, mes su Migle vieną svaigų pavasario vakarą apsirengėm kaip kokios XIX a. debiutantės ir prie Sugiharos centro raitėmės visokiomis jausmingomis pozomis. Et, jaunystė…
Čia aš.
O čia Miglė.
Pavasaris paprastai man pasireiškia ir atsigręžimu į romantišką poeziją. Žinot, kai išaugi iš paaugliškos rujos – dar lieka amžinas literatūros pavėsis.
Tad pasiduodama tam neatremiamam šilto vėjo ir šiltų jausmų gūsiui, dalinuosi dviem „pavasariniais” skaitiniais. Šįkart nekalbėsiu apie tekstus. Tekstai kalbės patys. Tiesiai į jūsų širdis. Nes penktadienis. O po jo ateina savaitgalis.
Tatai yra (vis dar) nauja Sarbievijaus kiemo poetų antologija. Knyga padaryta labai gražiai.
Čia man labiausiai patikęs eilėraštis. S. Parulskio proza man nelabai, bet poezija maloniai tvirta.
Kitas eilėraštis visai kitoks. Irgi kiek ironiškas, bet parašytas kur kas „švelniau”. Autorė – Nijolė Daujotytė.
O va šį kažkodėl susimaniau pasiųsti mamai. Nes kaip tik ankstyvąsias bulves sodina ir pan. Autorė – Elena Karnauskaitė. Ji gyvena Palangoje. Neseniai išleido naują knygą ir, kiek žinau, dalyvaus viename tokiame projekte, kur dalyvausiu ir aš.
Jau minėjau, kad knyga „padaryta” gražiai. Man patiko aistringas raudonas apipavidalinimas ir augaliniai apvalūs ornamentai, ištįstantys į puslapius su eilėraščiais.
(taip, čia tas A. Katkevičius. Antologijoje yra dešimt labai rimtų jo sonetų).
O dabar dedu kitą poezijos knygą. Ją myliu jau nuo nežinau kada. Nes ji kartu lengva ir sunki, daininga ir žaisminga, aprėpianti visatą nuo mikro iki makro. Jacques Prevert eilėraščių rinktinė „Puokštė” (iš prancūzų k. vertė Neringa Abrutytė).
Prieš imantis eilėraščių galima apžiūrėti pluoštą jo koliažų.
Ir šis labai gražus.
Eilėraštis vienas.
Ir eilėraštis du. Čia pats mylimiausias. Kabo ant mano kamštinės sienos. Persirašytas nežinia kada, bet dar tada, kai mokėjau rašyti dailiai.
Esu ta dama, kuri Prancūzija myli ne dėl jos sūrių ir tamsių, maišyto kraujo vyrų, bet dėl neįtikėtinų poetų. Kur besi pirštu – meistras po meistro..
Labiau myliu
tavo LŪPAS
nei savo knygų LAPUS (Iš rinkinio „Šūsnis šio bei to”, 1966)
Pabaigai, kad išlaikyčiau tą svajingą nuotrauką persisvėriau per langą ir staigiai nufotografavau mūsų slyvaitę. Policininkų fone nėra. Jei norėtumėte vien jų – rašykit. Pasistengsiu.
aciu uz eilerasciu labai
į sveikatytę! kitą kartą įmesiu ir saldainių 😉