O kartais taip norisi kažko užaštrintais kampais ir blizgia saldžia glazūra dailintu branduoliu. Norisi nuodėmes arba tikrai prinokusio arbūzo (ak… arbūzo…). Norisi kilti lėktuvu arba paglostyti laukinį gyvūną. Norisi nerašyti apie knygą, kurią svajonėse vainikavau kaip (potencialų) metų atradimą, bet perskaičius nugrūdau į lentyną ir apsimečiau, kad galbūt ir jai ateis laikas. Na, tas laikas, kai segamas medalis ir vėjas plaiksto maršo ritmus po plačią aikštę.

Iš tiesų laikas atėjo. Tik kitoks. Atėjo laikas, dar kartą susigėdus pripažinti, kad išankstinės nuostatos visada prieina liepto galą.

Kažkada vėlyvą rudenį visą savaitę blaškiausi svaigdama, kaip noriu perskaityti knygą, kurios vien pavadinimas skambėjo kaip nuostabus stebuklo pažadas. Kalbu apie Paul Robert Smith „Naktį parke aukštai medyje su ežiuku“. Esu tikra, kad daug kas buvo apsėstas šios manijos. Mane knygą įsigyti motyvavo ir tai, kad geriausia draugė princesė kolekcionuoja ežius. Visai neseniai viename forume aptikau kampelį, kur būriavosi individai mėgstantys knygas gurmaniškais pavadinimais – tiesa, visi jie skundėsi, kad po tokiais pavadinimais dažniausiai slepiasi prėsko skonio turinys.

Bet pradžia nebuvo tokia jau bloga, „Kaip manai, galbūt galėtum įkišti pirštą man į užpakalį“ 7p. Tai radau dar pirmame knygos puslapyje. Dailus skaistuolės korėjietės pirštas savo mokytojo užpakalyje ir buvo tas katalizatorius, nuo kurio pradėtas rekonstruoti pasakojimas. Jis vedamas pirmuoju asmeniu, kuris yra Bentonas Kirbis. Pasakojimas liejasi iš neaiškaus dabarties epizodo kaip kokia savojo gyvenimo retrospektyva, kur vienos detalės prisiminimas sužadina kitų prisiminimų griūti. Šitoks pasakojimo būdas yra gana patrauklus, nes skaitytojas „įkalinamas“ fiktyvaus personažo atmintyje ir negali numanyti, kuris jos skyrius bus atvertas. Tai smalsumą ir įtampą žadinantis žaidimas.

Knygą skaityti tikrai smagu, nes vyksmas liejasi sparčiu tempu, kalba glausta ir sodri, fantazijos detalės lyg niekur nieko lydosi Bentono Kirbio realybėje. Nors kita vertus kartais nežinia, kas realiau, ar jo brolis, savo taksi vežiojantis mirtį, ar per savo mergvakarį nuo šakos nudribusi ir sprandą susilaužiusi sužadėtinė, kuri mirė ne dėl sulaužyto sprando, o dėl šalčio. P. R. Smith sukūrė tekstą, kuris tvirtai užkabina skaitytoją tuo, kad jame tėra grynas veiksmas. Tam tikra prasme, knyga yra keistas literatūrinis naujadaras – ji itin vizuali. Vėliau tą pačią išvadą randu ir vienoje iš retų jos apžvalgų, kurios autorius pažymi, jog „Naktį parke aukštai medyje su ežiuku“ yra itin grafiškas kūrinys, o kai kurie epizodai, atrodo, net negalėtų priklausyti rašto pasauliui.

Knygoje atpasakojama keista Bentono Kirbio gyvenimo istorija, kurioje netrūksta paradoksalių epizodų – mirusi sužadėtinė, mylimoji, kurios naminiai gyvūnėliai turi polinkių į savižudybę, aistringa jaunutė meilužė korėjietė, brolis, taksi vežiojantis mirtį, darbas vaško figūrų muziejuje ir t.t. Formuojasi pasyviai per gyvenimą besikapanojančio vyruko, neturinčio jokių didesnių ambicijų paveikslas. Bentonas atrodo turįs kiautą, supintą iš egoizmo ir abejingumo, tam tikrą sąmonės būseną, kuomet gyvenimas užlieja individą, tačiau į jį neprasiskverbia, jo nepaveikia. Pavyzdžiui Bentonas turi dvi moteris, bet yra pernelyg pasyvus, kad kažką pakeistų esamoje situacijoje ir ne dėl to, kad yra nedrąsus. Tiesiog jam patogu taip, kaip yra. Tiesa, P. R. Smith nesusilaiko nuo moralizavimo ir knygos pabaigoje galų gale pasirodantis ežiukas įtreškia Bentona į gyvenimą. Tarsi atveria prieš tai buvusius aklinus jutimus.

Bežiūrinėdama į įmantriai išsiraizgiusius kaštonus, radau laiko pamąstyti, kodėl „Naktį parke aukštai medyje su ežiuku“ mane taip keistai paveikė – skaityti smagu, bet perskaičius jutau kiek nusivylus, o dar tas tuštumos jausmelis… Net užmečiau akį į idiotišką Mindaugo Peleckio apžvalgą „Literatūroje ir mene“ (aš rami dama, bet vargyti! – iš kur šis Teisuolis geba generuoti tokio neįsivaizduojamo bukumo tekstus?). Aišku, atsakymų pas jį neradau, atrodo, jų ir neieškota, ar dar blogiau – net nekelta jokių klausimų…

Kaip bebuvę atrodo, kad būtent raiškos būdas ir yra atsakingas už visas karčias nuosėdas ir neišsipildžiusius lūkesčius. P. R. Smith pateikia vizualų tekstą, išgrynintą nuo bet kokių komentarų, kurie leistų skaitytojui dar skaitymo procese prisiimti vertintojo vaidmenį. Be to Bentonas Kirbis yra toks abejingas, nekamuojamas jokių apmąstymų – nori nenori skaitytojui kyla teisėto pasipiktinimo banga. O blogiausia, kad Bentonas yra vienintelis, kuris gali kalbėti skaitančiajam, pastarasis juk negali panirt į knygos gelmes ir atsakančiai papurtyt to veršiško vyruko už peties. „Naktį parke aukštai medyje su ežiuku“ yra keistas tekstas, mums dar neįprasto rašymo pavyzdys. Kita vertus, toks galėjo gimti tik absurdo ir triukšmo kupiname šiandieniniame pasaulyje.

p.s. Tekstas toks vienalytis, toks takus, kad nepaprastai sunku „išgnybti“ epizodą, tinkamą apžvalgos iliustravimui. Čia to paties teksto vizualumo išdava – kaip atskirti detalę iš to, kas yra neišardoma. Bet kad nesijaustumėte nuskriausti ir pajustumėte teksto skonį, vis tiek įdedu keletą epizodų.

„Atsirado tikrai nemažai merginų, kurios laikė jį savo asmeniniu Everestu, aukščiausiu daiktu rajone, ant kurio jos tiesiog privalėjo užlipti“ 78 p.

„Žinoma, mano tėvams ji nuo pat pradžių patiko. Jie taip pat nusprendė, kad ji yra būtent tai, ko man trūksta. Kaip tik taip atrodo tėvams, kai jų vaikai būna truputį šlamštas ir netyčia susiranda antrąją pusę, kuri tikrai nėra šlamštas.“ 150 p.

„Ji buvo tas gaivus oro gūsis, apie kurį visi tiek kalba, kuris gali nupūsti voratinklius, pelėsius ir tvankų, negyvą orą. Kurį laiką ji pripildė mano plaučius, aš svaigau nuo to kaip nuo gryno deguonies, bet ji nebuvo neišsemiama. O aš vis siurbiau, siurbiau, siurbiau, kol ji liko tuščia, išdžiūvusi, pasibaigė, ir štai viskas, kas liko. Šita šalta negyva rankelė mano delne“ 208 p.

„Naktį parke aukštai medyje su ežiuku“, P. Robert Smith
Iš anglų kalbos vertė Lina Krutulytė
Vilnius, Vaga, 2009. – 224 p.

 

Apžvalga publikuota http://www.ore.lt/article.php?action=get&id=1021033