Simptomai: Tylos troškulys; Iš batų byrantys pušų spygliai; Kelios erkės pašikny; Nepaliekantis samanų kvapas; Laiko nuvertėjimas; Striukės kapišone įsikūręs voras; etc.
Prisimenate J. R. R. Tolkieno atrastus ir puikiojoje „Žiedų valdovo“ trilogijoje aprašytus medžių piemenis, entus? Tai štai, man atrodo, kad vyksta kai kas, apie ką garbusis profesorius nebuvo nė pamanęs. Jis entus laikė savarankiška Viduržemio pasaulio gyventojų rūšimi. Esą, entai buvo vieni pirmųjų Viduržemio gyventojų: ilgaamžiai, panašūs į savo saugomus medžius, mokantys kalbėti.
Bijau, kad būsiu gyvas įrodymas, kad ento gimimui ne visada reikia tų Fangorno miške taip trūkstamų enčių. Įtariu, kad esu, t.y. virstu entų promote, proenčiu ar proente. Et, koks skirtumas, kai padarytas tokio masto atradimas.
Ian Miller piešti entai.
Apie viską nuo pradžių.
Visada buvau gamtos vaikas. Įsidėmėkite skirtumą – ne kaimo, bet gamtos. Ožkų ar ekologiškų morkų auginimas nežavi ir nevilioja. Tuo tarpu pievos, miškai, pajūriai, bet kokie natūralūs gamtovaizdžiai laisvai nukonkuruoja bet kokį miesto mėginimą apakinti kultūros bruzdesiais, žmonių bendruomenės avilio jaukumu. Ir negaliu sakyti, kad nesistengiu būti miesto tinklo dalimi: turiu raudoną paltuką, aukštakulnius, tokį keistą lūpdažį/flomasterį, geriu kavą ir kartais nukanku pasivaikščioti į „A-polį”. Lyg ir viskas gerai. Bet pastaruoju metu pastebėjau įvairius nerimą keliančius simptomus, indikuojančius netikėtą būvio kismą. Jei nors kartą per kelias dienas neištrūkstu į mišką, ima kamuoti keistas nerimas, namų sienos susiskliaudžia, rūbai spaudžia, oras atsiduoda dulkėmis. Paduose auga svajojamas švelnus žingsnių per samanas spyruokliavimas ir keliauja per po stalu tingiai slūgsančių kojų raumenis aukštyn. Jei bandau ignoruoti tą tylų grumėjimą jis priešinasi stiprėdamas, apaugdamas įvairiais kitais buvimo miške pojūčių fantomais: jaučiu veido odą lyg kaukę, kurią gali nubraukti tik smulkios medžių šakelės ir vėjas, ausyse spengia namų tyla ir t.t.
Bet labai ir neignoruoju tų vidinių šauksmų ir dundesių. Aunuosi savo nuolat plyštančius sportbačius, voratinkliais aplipusią striukę ir pėdinu miškan, kur bandau nulįsti kuo toliau, rasti vietą be žmonių ir jų pėdsakų. Rudenį periferiniu regėjimu matau grybų plėšikus: tetas baltais megztiniais, dėdes pižaminėmis kelnėmis, atklydusius matyt iš tuberkuliozinio dispanserio, patyrusius senolius peiliukais medinėmis rankenomis. Šiltuoju metų laiku netikėčiausiose vietose sutinku sveikuolius su ausinukais, firminiais kostiumais ir kokio nors bet kokį prakaito intensyvumą atlaikančio eau de parfum šleifu. Nepaminėjau šunų vedžiotojų, natūralistų alkoholikų ir vietos gyventojų, kurie nepaisydami jokių statybos leidimų ir kitų nesąmonių geba miške susiręsti įvairias bakūžes iš lentų, faneros, senų šaldytuvų ir juodos politileno plėvelės. Miške prie miesto sunku būti su mišku, nes aplink daug žmonių su tokiu pat noru. Bet mes dalijamės erdve – stengiamės kuo greičiau prasilenkti, kuo greičiau atlaisvinti regėjimo lauką. Tikrai blogas tonas imti sveikintis, domėtis žmogaus reikalais miške.
Kaip sako garsi liaudies patarlė: nori bendrauti – neik į mišką.
Kai miško nėra – tinka ir nendrynai.
Noras būti miške dar nėra entėjimo požymis. Kitu atveju tų entų būtų visai nemažai. Bet nėra.
Entėjimas prasideda viduje. Iš pradžių jo nė nepajunti. Tik po kurio laiko supranti, kad kažkas jau sustingo.
Štai, po puslalandžio bibliotekoje prie mano namų prasidės knygų mugė. „YAY!” ar ne? Tai va, sėdžiu pižaminėmis kelnėmis, klausausi „Wolf Parade” minorinių perlų, geriu žaliąją arbatą ir nė nesiruošiu pajudėti iš vietos. Spalvingas smalsumo čiuptuvėlių pluoštas, paprastai besirangantis visomis kryptimis, liečiantis net ir rodos neaktualias informacijos nuoplaišas, krusteli tik vos vos. Kiek sunerimusi preveriu voratinkliais ir kerpėm apėjusias vidujybės duris ir matau, kad tas beprotiškai margas pluoštas jau nebe pluoštas – smalsumo čiuptuvai sugludo į tvirtą medžio šerdį. Užvertus galvą matyti, kad dar žybčioja melsvi, gelsvi, rožiniai norėjimo atšvaitai čiuptuvų galuose, bet net ir tas švytėjimas niekur nesilieja – stingsta ir švelnių atspalvių lapais krenta po kojomis. Nesupraskite paraidžiui, kai miniu medžio šerdį – nereikia įsivaizduoti tikros medienos – akivaizdu, kad tai tebėra smalsumo materija, tiesiog pakeitusi savo būvį. Iš lanksčios ir takios į tvirtą.
Galite pastebėti, kad entėjimas yra savotiškas procesas – virsdama ente, tebesu judri, gal net judresnė nei paprastai. Tuo pat metu stingstu visu tuo, kas judru viduje – ilgesiai ir neramios svajonės burbuliavę ir pulsavę kraujo tėkmėje brazdu glunda vejasi apie į kamieną stingstantį smalsumą. Dabar jie gamina nebe naujus užmojus, veiklas, bet vis kitus miško tyrinėjimo trajektorijų žemėlapius. Įvairiakryptė energija koncentruojasi entiško stingulio projektavimui. Miesto, kultūros žmogaus gyvenimas kaskart reikalauja beprotiškų pastangų – nueiti į parodą, susitikti su draugais – kojos stingsta, o dvejonių antikūniai aikštingai murma, „kam?kodėl? kas iš to”.
Bet, neduokdie, įveikęs transporto arterijas, žalias miško vėjas užklumpa mane, baigiančią ištirpti ant rašomojo stalo. Tuomet niekas nesustabdys mano rankų, besitiesiančių į vėl kiaurus sportbačius ir grybiena trenkiančią striukę.
Atsižvelgdama į simptomų rimtumą manau, kad dar turiu kažkiek laiko. Dar kiek pavaikščiosiu savo miesto gatvėmis, gal vis rečiau pasisveikinsiu su pažįstamais, aplankysiu vis mažiau renginių. Tiksliai nežinau tolimesnio entėjimo progresavimo pobūdžio. Bet žinau, kad vieną dieną žengdama samanų kilimu staiga pastebėsiu, kad aplink nebematyti žmogaus buvimo pėdsakų – tuščių alaus butelių ir higieninių įklotų, pajusiu, kad miško tyla kitokia, erdvesnė, kad krūmai, braunantis per juos nebesipriešina, o atveria savo užtvaras praleisdami ir įsileisdami.
Būsiu pirmas entas ar entė miške, kuriame nėra žmonių. Tikiuosi, ten nebus ir elfų, kurie pasak J. R. R. Tolkieno išmokė entus kalbos. Blogai padarė.
Dar šįryt vaiko darželyje pakėlus mamos tyliai verkiančią mergaitę raminau ją paslaptimi, kad medžiai kalba. Mano pačios vaikas tai jau žino. Kokia kita kalba gali būti reikalinga entui?
Leave A Comment