Amici, ciao!

Išsitraukiau savo vilnones kojines ir susivogiau Didžiojo šeimos žmogaus šalikus. Sniego iki kelių (na, Mažajam šeimos žmogui tai tikrai). Ir vis netyčia galvoju apie Italiją. Ne bet kaip galvoju, o maždaug taip, „tai ką, Vita, ar pas tave ten tame madingame Milane yra tiek sniego? Ar laiptai slidūs? Ar italai užsisagstė savo marškinius ir paslėpė krūtinės plaukus?..„.

Kchem, tą paskutinę mintį galėjau gal ir nutylėti. Bet sutikit, kur kitur žmogus būsi sąžiningas, jei ne giliame vidiniame pasaulyje.

Žodžiu, o norėjau pasidalinti tuo, kad taip vis begalvodama ir tarpuose tarp galvojimo vis išsikepdama kokią skardą keksiukų, radau labai įdomų italų pokalbių žodynėlį. Karštakošių tauta garsėja per amžius ištobulintu gestikuliavimu, kuris turbūt galėtų ne tik papildyti, bet ir pakeisti kalbėjimą. Kartais juk taip tingisi…

Tadam… Bruno Munari, garsus italų menininkas ir dizaineris dar 1958 m. sukompiliavo štai tokį elegantišką juodai baltą žodynėlį „Speak italian„.

Molto bene – mėginam, gal pavyks.

„Rašyti“

„Reikalauti“

„Kaip nuobodu“

„Man nerūpi“

„Pykšt pokšt“

Šią itin naudingą knygelę galima įsigyti čia „Speak Italian: The Fine Art of the Gesture

Mano mylimas blogas „Brain pickings“ nurodo, kad pirmasis gestų žodynas buvo surinktas dar 1832 m. Jį sudarė net 380 puslapių.

Įdomu, kiek puslapių gebėtų prigestikuliuoti lietuvis?