Vakar mano dvimetrinė brangenybė pritykino iš nugaros ir griausmingu balsu pradėjo kulkosvaidinę apklausą, „Ką?.. Kaip?.. Ko?..”. Uh.. Man visada suvirpa keliai nuo reikalaujančio vyro. Galiausiai buvo sviestas ir finalinis klausimas, „Tu skaitai tiek daug knygų ir apie tiek mažai iš jų teparašai. Kodėl?”.
Pamėginau išsisukti dažnai eksploatuojamu motinos kankinės pasiteisinimu. Nelabai suveikė.
Noriu, kad Didysis šeimos žmogus manimi didžiuotųsi. Kad sakytų man, „pūkute mano rainoji”. Ir kad sėdant į mašiną atidarytų dureles bei pagirtų mano dailias kulkšnis… Dėl to dabar pat rašau jums apie vieną iš knygų, kurią perskaičiau dar savaitgalį ir kuri man visai patiko.
Šiaip jau rodžiau ją. Prisimenat? Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti”.
Prieš porą dienų atidaviau atgal į biblioteką, tad negalėsiu pakabint jokių reikšmingų citatų. (Bet visi žino – norit citatų – pasiimkit knygą ir patys jas išsirankiokit).
Kai buvau dar visai snarglė buvau pasiėmus to paties autoriaus turbūt garsiausią veikalą – „Dienos likučiai”. Tada nieko ten nesupratau. Knygą gėdingai pridaviau į biblioteką nė neįpusėjusi. Nes buvau snarglė.
Imdamasi „Neleisk man išeiti” prisiminiau tą liūdną patirtį, bet neleidau jai dominuoti. Ir gerai padariau, nes šią knygą suskaičiau per porą prisėdimų. O paskui porą naktų mąsčiau apie tai, kaip gražiai ji parašyta.
(Iš tiesų labai noriu eiti miegoti, tad, jūsų džiaugsmui, įspūdžius stengsiuosi lieti taupiai. Kiek tai įmanoma)
Pasakojamas plėtojamas pirmu asmeniu. Pasakotoja skaitytojo nevedžioja už nosies, aiškiai prisistato dar pirmame puslapyje. Keitė kalba labai paprastai , ji atvira, bet nuo pat pradžių juntama, kad jos pasaulis kažkoks kitoks, nei mes esame įpratę. Smalsumas žadinamas labai subtiliai – menkomis smulkmenomis, kurių pasakotoja niekaip neakcentuoja, bet kurias skaitantysis atpažįsta kaip svetimkūnius. Pavyzdžiui, iš pasakojimo galima suprasti, kad Keitė mokėsi privačioje mokykloje, bet trikdo tai, kad atrodo, jog ji toje mokykloje buvo nuo pat gimimo. Arba, kodėl tenykščiai mokiniai beveik neturi asmeniniu daiktų, kodėl jie niekada nepalieka mokyklos aplinkos, kodėl kas savaitę tikrinasi sveikatą ir t.t.
Pasakojama restrospektyviai. Bet tai ne įprastinis „vieną kartą…” tipo pasakojimas. O ne! Keitės pasakojimo būdą priėmiau kaip dar vieną papildomą knygos sluoksnį – apie tai, kaip veikia mūsų atmintis. Dabar vat sėdžiu čia visa su vilnoniu chalatu ir mąstau, jog tai KAIP Keitė pasakoja geriausiai išeitų perteikti grafiškai. Bet kad jau nemoku piešti gražių rodyklių, teks tenkintis tuo, ką turiu. Keitės pasakojimas klijuojamas iš praeities epizodų, ne visada aiškus ir jų eiliškumas, jie pateikiami pagal jos pačios logiką taip, kad geriausiai perteiktų jos mintį (nieko nepagalvokit – nėra beprotiškai supainioti, tik gal kartais).
Moteris pasakoja apie savo vaikystę, draugus, stengiasi atsekti momentą, kada suprato, jog jų gyvenimas yra kiek neįprastas. Tuomet kai skaitytojas būna su ja dabartyje, ji kartais tarsi svarsto, kurį iš epizodų pasirinkti, kartais užbėga sau už akių, bet tuoj save sustabdo ir patikina, kad apie tai papasakos vėliau. Keitės naudojimasis savo atmintimi konstruojant pasakojimą knygoje yra perteikiamas tikrai puikiai. Man patiko, kad tai (pasakojimo struktūra), o ne būdvardžiai geriausiai leido pajusti pagrindinio personažo ritmą.
Toks tat va tas man patikęs dalykas. Gal ne iš pirmo žvilgsnio pajuntamas. Bet taip jau yra – knyga kartais/dažnai kalba ne tik pasakojimu.
Kas dėl pasakojimo. Prieš jūsų, potencialūs skaitytojai, akis dar vienas iššūkis moralei. Aš, va, visai nesigėdydama laukiu, kol mokslas pradės masiškai auginti organus donorystėms. Įsivaizduoju, kad tai vyktų kokiose nors laboratorijose, auginant vien paskirus organus ar jų kekes. Nors ne, pagal poreikį organai būtų „užsakomi” kiekvienam konkrečiam pacientui. Gera bus ateitis.
„Neleisk man išeiti” būtent tokia ateitis. Tik auginami ne izoliuoti organai, o visi organizmai, žmonių klonai. Jie auga, sulaukę tam tikro amžiaus dirba slaugytojais, vėliau prasideda donorystės etapas. Po kiekvienos operacijos – reabilitacijos laikotarpis, bet tų operacijų nebūna labai daug – kokios keturios (mūsų pažįstama Keitė vis dar dirba slaugytoja).
Nesigilinsiu kaip kas su kuo sutarė ir kokios aistros virė – naktimis nemiegojau ne dėl to. Kai tik užsiminiau, kad skaitau šią knygą, drįsau ją palyginti su M. Atwood „Tarnaitės pasakojimu”. Čia vėl noriu tą padaryti. „Tarnaitės pasakojimo” pagrindinė veikėja, Fredinė, gyvena totalitarinėje visuomenėje, ji neturi jokių teisių, vienintelė jos funkcija toje visuomenėje – reprodukuoti. K. Ishiguro romane Keitės ir jos hmm.. rūšies (ar galima taip sakyti?) lemtis – garantuota mirtis nesulaukus nė gyvenimo vidurio. Keitė žino, kad prasidėjus operacijoms jai liks tik keli metai, jos lauks skausmingos reabilitacijos ir galiausiai mirtis. M. Atwood romane visuomenė yra griežtai kontroliuojama, prieš mėginančius pasipriešinti tvarkai naudojamos griežtos represijos. K. Ishiguro atvejis visai kitoks – tiesa, vaikystėje klonams draudžiama palikti mokyklos teritoriją, bet ribų nesaugo ginkluoti apsauginiai, nėra elektrinio piemens, o į uždraustas teritorijas užklydę mokiniai ne visada sulaukia griežtų sankcijų. Suaugę klonai, rodos, turi judėjimo laisvę, jų nelydi ir nestebi.
Natūralu, kad skaitytoją pribloškia atradimas, jog jie nebando pabėgti, pakeisti savo likimo, kaip nors pasipriešinti. Iš Keitės pasakojimo suprantama, kad klonai geba jausti gilius jausmus, mąsto, svajoja, džiaugiasi, liūdi, turi brangių prisiminimų, t.y. – jie žmonės kaip ir visi kiti, bet nekvestionuoja savo likimo. Kodėl? Va, ir gulėjau nemiegodama, kurdama įvairias hipotezes (gal juos kuriant buvo įvestos tam tikros „nuolankumo” mutacijos, gal jie buvo labai įtaigiai auklėti, jei taip – oho, kokią įtaką žmogui daro ankstyvasis švietimas ir t.t., ir t.t.)
Va taip, čia gal sustosiu, nes lyg ir minėjau, jog stengsiuosi neišsiplėsti. Nes dar tikrai galėčiau… O jūs? Skaitėt? Patiko?
(mama, tavo nuomonę jau žinau. miau.)
Dabar einu miegoti. Tikiuosi skaitėte, nes jei nebūčiu rašiusi, garbės žodis, būčiau žiūrėjusi filmą apie vyrų striptizą. Shit… Dabar tik supratau, gal dėl to Didysis šeimos žmogus ir priskreto su tuo „Kodėl?”…
(ir dar dėl to, kad kol tupėjau prie savo kompo, jis galėjo ramiai žiūrėti futbolo varžybas).
P.S. Čia jo nuotrauka iš parko. Pas mus vyksta tokie dalykai. Su tekstu nesusiję.
Donorai nesipriešina, nebėga ir t.t, nes tiksliai žino savo gyvenimo tikslą, prasmę, esmę. Jiems nereikia blaškytis ir bandyti suprasti, surasti, įtikėti – kas iš to, kad jie gyvena, kodėl jie turi stengtis gyventi, kokia viso to prasmė ir esmė. Visi moksliniai darbai (bakalaurai ir magistrai) pradedami rašyti nuo tikslo. Kai žinomas tikslas – visi parašo gerus darbus ir dažnai net nekvestionuoja, kodėl jie tą tikslą siekia įgyvendinti. Yra tikslas, reikia jį įgyvendinti. Ak, tos ambicijos, egoizmas ir savivertė.
Gerai, tikslas skamba pakankamai įtikinamai. O ar nebūtų teisinga tikslą pasirinkti pačiam individui? Donorai vaikystėje lyg ir svajoja apie alternatyvas – darbą parduotuvėse, biuruose (nieko labai nepaprasto), bet vėliau susitaiko su donoryste. Čia kas, nusivylimas ar kaip tik pozityvi branda?
Iš tiesų, knygos neskaičiau, bet neseniai mačiau filmą. Suprantu, kad tai du skirtingi dalykai, galbūt, kai kas pateikiama kitaip, bet esmė išlieka ta pati. Pasakysiu atvirai, trečdalį filmo žiūrėjau ir nieko nesupratau…. tik po to persijungė mygtukas. Mane jis sukrėtė ir net nežinau kas: tas neįmanomas nuolankumas, priverstinė donorystės idėja. Nežinau ar tai pozityvi branda. Vaikai užaugo tokioje aplinkoje, kur jiems buvo sakoma, kad juoda yra balta. Nežinau, kaip knygoje, bet filme Keitė vėliau juk bandė įrodyti, kad ir jie tokie patys jaučiantys žmonės, kad ir jie nori gyventi įprastinį gyvenimą. Bet tas jų susitaikymas su likimu tikrai stulbinantis. Beje, ne visi mano, kad gyvenime reikia kovoti, yra daug gyvenančių pasroviui: gerai taip kaip yra.
Rasa, o aš filmo nemačiau 🙂 Lyg ir norėjau parsisiųsti, bet užmečiau akį į „treilerį” ir tas noras praėjo. Kaip suprantu ten viskas buvo kiek subanalinta, be to ‘pašalinti’ kai kurie klaustukai. Knygoje Keitė su Tomiu taip pat susiranda damą ir Emilę, bet jie siekia ne įprasto gyvenimo – jie kalba tik apie saviškio pratęsimą keliais metais. Taip pat knygoje personažai atrodo visiškai laisvi, o filme kaip suprantu jie buvo ‘barkoduoti’, turėdavo pasižymeti kažkur eidami (o tai jau tikrai suvaržymas). Tad knyga tikrai intensyvesnė. Jūsų paskutinė pastaba visai teisinga. Šįryt šerdama mažylį kaip tik mąsčiau, kad klonai tėra mūsų hiperbolė. Juk labai dažnai žmogus prisiima nusistovėjusius stereotipus kaip savo likimą.
Aš su malonumu paskaityčiau knyga, deja, nuo manęs jos labai toli. Tenka pasitenkinti filmais.
Neskaičiau knygos, tad negaliu palyginti, bet visi pastebėjimai, dėl gyvenimo pratęsimo, barkodų ir t.t. – teisingi. Jei knyga perskaityta, filmo gal ir ne verta žiūrėti. Įspūdis bus gerokai silpnesnis.
Ne visuomet patys pasirenkame tikslą. Pavyzdžiui, tikrai ne patys pasirenkame tikslą pratęsti giminę, bet instinktai per emocijas ir socialinė aplinka taip stipriai skatina pratęsti giminę, kad toks tikslas jau gali būti laikytinas primestu, o ne pasirinktu.
Knygos herojų atveju tikslas jiems buvo primestas, tačiau socialinė aplinka lėmė, kad kitaip ir negali būti, panašiai kaip indijoje kastos. Nesąmonė, bet žmonės laikosi kastų sistemos labai stipriai, ją gerbia ir niekina juos nesilaikančius (netgi žemosios kastos žmonės pasmerkia kitą žemosios kastos atstovą, kuris siekia pereiti į aukštesnė kastą).
Kaip minėjau, ši knyga yra silpna tuo atžvilgiu, kad pasirinko paprastą būdą vaizduoti pasaulį – super kategoriškumas ir ekscesas be išimčių ir atspalvių, tik grynos spalvos. Arba myli arba ne – tarpinės pozicijos nėra.
Rūta, žinoma. Galima ir taip teigti. Bet ar ir Jūsų teiginys nėra kategoriškas (kaip kad manote, kad knyga yra kategoriška)? Pokyčiai tradicinėje visuomenės sanklodoje vyksta. Poslinkis gali įvykti per vieną kartą, per kelias – kartais gal per tūkstantmetį. Bet sustingusi visuomenė turbūt būtų mirusi visuomenė. Knygos atveju susiduriame su visuomene, kurioje mes (anapusinis stebėtojas) matome kažkokią problemą, bet kurios knygos personažai dar neįsisąmonino ir dar nesiėmė spręsti. Regime gilią visuomenės poslinkio kūdikystę (nes klonai jau kelia klausimą apie elementarų gyvenimo pratęsimą).
O dėl knygos kategoriškumo – turbūt tai tiesiog būdas greičiau pasiekti platesnį skaitytojų ratą. Nežinau, ar jį tikrai reikia smerkti.
Tikrai taip. Mano teiginys kategoriškas, bet tai niekaip nesumažina knygos turinio kategoriškumo. Manau, kad galima knygą smerkti ir girti, nes kitaip nebus galimybės išreiškti jokios nuomonės šiuo klausimu. Knygos autorius pasirenka lengviausią kelią patraukti auditoriją, todėl ir kritikuoju šiek tiek. Matyt skubėjo rašyti, nes buvo nustatytas dedlainas.
Aš asmeniškai knygas, filmus, meno kūrinius ir t.t. „leidžiu” per jausmus. Patinka – nepatinka. Esu paprasta vartotoja.
Jei mintis yra ką nors peikti, tai galima peikti ir saulę, kad ji per karšta, per ryški ir t.t., bet galima pagalvoti, kaip mes jos pasiilgom ir kaip smagu, kai ji šviečia. Ką norėjo ir ko siekė autorius, kaip rašė, kodėl rašė, galima irgi gvildenti iki nukritimo.
Atradau neseniai šį blog’ą ir „perleidus” per jausmus, supratau, kad man patinka sužinoti apie lietuviškas knygas, patiko pateikimo būdas. Nesu arti, negaliu turėti visų jų iš eilės, galiu pateikti užsakymus nykštukams Lietuvoje tik atrinktoms knygoms. Deja, ne visoms.
Rūta, dėl kritiško požiūrio būtinybės – visiškai sutinku. Bet kalbant apie šią knygą – liksiu prie savo nuomonės. Pasakojimas nepateikia jokio moralo, pagrindinė veikėja taip pat neprašo jos gailėtis, nemaištauja ir t.t. Vertina skaitytojas.
Rasa, svarbu, kad domitės. Ką tik užverčiau tokią vieną knygelę, kuri baigiama William Blake mintimi, „He whose face gives no light will never become a star”. Taigi domėkitės ir švieskit 🙂
Rasa, kas yra jausmai? Kodėl vienų vienoki jausmai, kitų kitoki to paties objekto atžvilgiu? Taigi nesate tik tabula Rasa, vertinate ir dar kaip. Jeigu nediskutuoji, tai jausmai stovi vietoje, ir kaip sakė Orikse, visuomenė gali mirti. O idejos raiška, metodas ar būdas yra kas kita, kokią idėją norėta išreikšti.
Šiandien esu prastai nusiteikusi, nes su A4 formato lapu įsipjoviau pirštą, o bhendradarbė atėjo su labai gražia šukuosena (išplauta galba). Karamba.
Gink Diev, toli man iki tobulumo 😀 O jausmai visų skirtingi, nes turim skirtingas patirtis. Aš ne tai kad nevertinu, aš vertinu, bet per patiko – nepatiko-yra ką galvoti – šiaip skaitalas prizmę. Nesu jokia kritikė, žinovė anei, kitokia – ovė ir -ikė, tiesiog paprasta „vartotoja” ir , žinoma, galiu pasakyti, kada patiko. Tiesiog, kur gyvenu yra tiek erdvės bet kokiai kritikai, kad aš knygas nurašau „MALONUMAMS”, mažesnis ar didesnis , ir prie jų nesikabinėju.
OK, ką noriu pasakyti, jog esu tik skaitytoja, o ne recenzijų rašytoja.
Pirštas įpjautas gal nieko bendra su knyga neturi, bet skauda bjauriai 😉 Siūlau rytoj pasekti kolegės pavyzdžiu dėl šukuosenos – juk piršto kiekvieną dieną nesipjausi. Ir girdėjau, kad LT šiandien pavasariška diena 😉