Nerimas (ir kelios knygos)

Praėjusią savaitę nutiko daug dalykų. Marinavau agurkus. Vežiau vaiką prie jūros. Pakalbinau vieną rašytoją ir vertėją (visai greitai supažindinsiu su juo). Buvau keliuose susitikimuose. Ieškojau naujo skaitinio savo laisvalaikiui. Cha, lyg jį turėčiau…

Rekonstruojamo Klaipėdos kultūros naujienų, apžvalgų ir kitų dalykų tinklapio www.kulturpolis.lt naujoji redaktorė sakė, kad leis ganyti literatūros skyrių. Labai apsidžiaugiau. Ir kadangi esu rimta bei solidi iškart pasiūliau visokių partizaninių idėjų. Kol kas tyliu. O kai jau kažkas išeis – būtinai parodysiu. Turėsite girti ir atsiųsti irisinių saldainių.

(Vyras šeštadienį dirbo karo fotografu. Pamaniau, kad graži iliustracija mano partizaninėms idėjoms).

Susitikime dėl būsimo Kultūrpolio fizinės raiškos virtualia forma dalyvavo ir Marijus Širvinskas (ne per seniausiai supažindinau su juo). Jei klausotės radijo – tikrai esate girdėję jo saldų balsą „Aktualiosios kultūros” laidoje. Apie Marijų užsimenu ne šiaip sau. Mat jis beširdiškai čiupo man už gerklės (ne figuratyviai, neišsigąskit). Jis subtiliai papriekaištavo pasigendąs tikrų naujienų, apie šviežiai išleistas knygas ir t.t. Ta Marijaus pastaba turbūt ir į mano tinklaraščio daržą, ir perspėjimas būsimai Kultūrpolio literatūros zonai.

Šiąnakt vieno iš savo nuostabaus nemigo epizodų metu spėjau sumąstyti, kad dėl Kultūrpolio, tiesa, sutinku. Reikės naujienų. Klausimas, kas tos naujienos – anotacijos su komentarais? Dar reikia pagalvoti ir apie filtrus. Mat naujienų daug, bet jų vertė – kitas dalykas. O dėl tinklaraščio ir naujienų… Mieli draugai, nenusimato. Tinklaraštis yra visuomenės informavimo priemonė (pffft, nepasiginčysiu), bet į jį pakliūnanti informacija yra košiama per rašančiojo asmeninį vertinimo tinklelį. Tad jei tikiu, kad knyga yra toks kūrinys, kuriam galioja kitos aktualumo taisyklės nei koncertui ar spektakliui – tai mano teisė. O manau, kad gera knyga yra aktuali visada. Turbūt todėl pas mane nėra knygynų topų (nors iš pradžių turėjau tokią mintį). Kurių galų turėčiau jums reklamuoti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių„? Tikrai. Sekmadienį klajojau knygyne ir tie „Atspalviai” buvo pačiame viršuje. Varge, aš nieko prieš gerą meilės romaną (ne, čia ne oksimoronas). Bet „atspalviai” nėra geras romanas. Pagrindinė herojė klaiki višta, jos meilės objektas baisiai nevientisas. O visos žadėtos aštrios deviacijos taip ir lieka žadėtomis… Ir visa tai praėjus keliems dešimtmečiams po seksualinės revoliucijos! Šioje dorovingoje ir raustančioje knygoje – pirštas užpakalyje atrodo seksualinio išmoningumo viršūnė. Piktinuosi ne savo sąskaita. Georges Bataille „Akies istorija”!!! Tai tik vienas pavyzdys iš plataus lobyno, kuriame erotinė, hm, gal geriau sakyti pornografinė kalba išnaudojama perteikiant į pragaištį puolantį pasaulį, nuo beprasmybės bėgančių personažų likimus. Tikrai, draugai, jei jau norite kažkokių paribių, perversijų – jų nerasite „Atspalviuose”. Ir dar. Impulsyviu palyginimu į vieną gretą sustačiau dvi skirtingo svorio knygas. Gal net reikėtų sakyti knygas iš skirtingų visatų. Jei „Atspalviai” jus suerzins ir nuvils tai G. Bataille iš pradžių sutrikdys, vėliau išgąsdins, o galiausiai… Nežinau. Keli pasirinkimai. Arba išnersite po paskutinio puslapio kaip nekaltučiai katinėliai (ak, tas blogas sapnas), arba jausitės prievarta supažindinti su visomis tamsiosiomis žmogaus galimybėmis (ir gėdą, kad negalėjote sustoti skaityti). Oj, įsijaučiau. Judam toliau.

(Supratot? Judam. Žaviuosi savo pačios šmaikštumu. Atleiskit.)

Prie pradėdama loti ant E.L. James hito kalbėjau apie tai, kad knygos naujumas nėra kriterijus renkantis ją skaityti ir vėliau aprašyti jums. Ir iškart linksniuoju knygas, kurias skaitau šiuo metu: Markas Aurelijus „Sau pačiam”, Francois Villon „Rinktinė poezija”, „Abeliaro ir Eloyzos laiškai”. Kvepia viduramžiais? Marijus paskalbė kailį dėl litertūrinių naujienų nebuvimo, o aš patyliukais juokiausi, džiaugdamasi, jog jis nemato, kokios naujienos rymo prie mano lovos.

Nemeluoju.

Kol kas nekalbėsiu nei apie Villon’ą, nei apie epistoliką. Bet šiek tiek užsiminsiu apie humaniškąjį imperatorių. Kažkada jau skaičiau M. Aurelijaus užrašus. Bet nelabai pamenu, kas ten buvo. Dabar juos išsitraukiau iš lentynos, jausdama keistą poreikį paskaityti kažką panašaus į Livingstoną (tą ryžtingą žuvėdrą) ar „Alchemiką”, bet gal kiek rimtesnio. Nežinau, ką sau maniau. Geriau jau būčiau suvalgiusi zefyrą.

O taip, M. Aurelijus kalba apie saviugdą, bet jo mintys manęs visai neįkvėpė. Sunku suprasti, kas lėmė jo asmeninę filosofiją – sudėtinga, konfliktų kupina politinė situacija, stoikai, asmeninio gyvenimo aplinkybės? Imperatorių jutau fatalistą, griežtai valdantį ne tik savo poelgius, bet ir mintis. Didysis jo gyvenimo tikslas tarnauti visuomenei, būti maksimaliai naudingu. Tai reiškia, kad reikia atsisakyti aistrų dailiems jaunuoliams (net minčių apie juos), nesiblaškyti, neištižti. Kaip žmogui svarbu nejusti pykčio, pavydo ar net sielvarto. Protas yra vienintelis didingas žmogaus įrankis, tad reikia stengtis, kad visada būtų jo pirmenybė ir kad jis būtų naudojamas tinkamai ir naudingai.

 „Kokiam tikslui aš dabar naudojuosi savo siela? Kiekviena proga kelk sau tokį klausimą ir stebėk, kas dedasi toje tavo dalyje, kuri vadinama vadovaujančiąja, ir kieno dabar turi sielą. Gal vaiko? Gal jaunuolio? Silpnos moters, tirano, galvijo, žvėries? 59 p.

„Sau pačiam” autorius man pasirodė vienišas ir kenčiantis. Nežinau, kodėl susidariau tokį įspūdį. Gal dėl to primygtinio griežtumo ir nuolatinio savo principų kartojimo. Žinote, kai kas nors kažką stipriai neigia ar bando sutvardyti, atrodo, kad būtent tvardomas pradas stipriausiai verda bandančioje susivaldyti esybėje. Tokiu atveju kai M. Aurelijus nuolat stengiasi racionalizuoti žmogaus mirtingumą (vyksta dalelių transformacija, mirtis yra natūralus reiškinys, su kuriuo reikia stoiškai susitaikyti), atrodo, kad jį patį smaugia mirties baimė. O jo teiginys, kad viskas, ką turime yra tik dabartis, ir kad mirdami prarasime tik ją (mat praeitis ir ateitis nėra mūsų) atrodo forsuota pastanga nuraminti save.

„Nepasiduok vaizduotei. Numalšink savo potraukius. Apsiribok dabartimi. Stenkis suprasti tai, kas atsitinka tau ar kam kitam. Suskaidyk ir padalyk kiekvieną dalyką į jo priežastį ir medžiagą. Galvok apie paskutinę valandą. Klaidą palik ten, kur ji buvo padaryta” 92 p.

Negaliu nesižavėti save kuriančiu, emocijoms nepasiduodančiu, tolerantišku žmogumi. Bet jo balse jaučiamas susitaikymas su likimu, žmogaus menkumo ir dievų visagališkumo pripažinimas skaitant šiek tiek slėgė.

Nors ko aš čia stebiuosi. Markas Aurelijus buvo paskutinis iš gerųjų imperatorių. Vėliau, pradedant jo sūnumi Komodu, sekė tikri bepročiai. Ramybės nedavė karai su barbarais, maištavo saviškiai rytuose, o kur dar tie krikščionys su savo netolerantiška Vieno Dievo idėja (imperatorius manė, kad nereikia sureikšminti kurio nors iš dievų, gal dėl to ir nebuvo labai palankus krikščionims).

„Sau pačiam” – labai nedidėlė, beveik kišeninio formato knygelė. Bet jos pakako, kad sužadintų keistą, iki šiol besitęsiantį nerimą. Na, gal dar prisidėjo Abeliaro laiškai. Meldžiu, kad nebūtų kada nors tekę gyventi viduramžiais… Bet apie tai galbūt kitą kartą. Galbūt, nes nesu tikra, ar pajėgsiu būti nors kiek objektyvi.