Netikėta pažintis su vienu iš siurrealizmo protėvių

Jei nebūtų buvę J. J. Grandville (Jean Ignace Isidore Gérard, 1803-1847), turbūt nebūtų John Tenniel iliustracijų „Alisai stebuklų šalyje” (ką čia šneku, nebūtų ir pačios „Alisos stebuklų šalyje”), nebūtų Beatrix Potter pasakų, Edward Lear nonsensų, o ir animaciniai Disnėjaus filmukai būtų visai kitokie.

Kita vertus, jei egiptiečiai nebūtų piešę žmonių su gyvūnų galvomis – nebūtų ir J. J. Grandville, pastebėjo leidėjas Bryan Holme.

Miglė man parvežė dovaną. J. J. Grandvilee albumą „Les fleurs animees”. Prisipažinsiu, nepažinojau šio prancūzo, niekada nebuvome susitikę. Bet jis sugundė pasigilinti įdėmiau. Padėjo ir tai, jog albumo nugarėlėje minima, jog J. J. Grandvilee iliustravo Guliverį Liliputų šalyje, Robinzoną Kruzą ir Don Kichotą.

„Les fleurs animees” (turbūt galiu grubiai versti „Gyvos gėlės”) yra rinkinys personifikuotų gėlių iliustracijų. Tai buvo buvo paskutinis J. J. Grandville kūrinys, išleistas jo mirties metais, 1847. Spalvotose litografijose vaizduojamos antropomorfizuotos gėlės. Moterų kūnai, kurių gėliškumą nurodo šukuosenos, galvos apdangalai, rūbai. Maniškiame albume pateikiamos tik gyvų gėlių iliustracijos, originale jas lydi ir Taxile Delord tekstas.

„Les fleurs animees” yra bene grakščiausias iš visų J. J. Grandville kūrinių. Isorija byloja, esą gėlės šiaip ar taip nuolat dalyvaudamos žmonių gyvenime (vien ko verta įmantri gėlių kalba, naudota norint išreikšti viską – nuo simpatijų iki neapykantos), paprašė Fėjos, jog ji joms leistų būti žmonėmis. Negalima paneigti, kad puošnios damos ir madmuazelės yra labai poetiškos – trapios rankos, elegantiški gestai, balta oda, plevenančios suknelės. Vis tik gyvosios gėlės yra ne tik gražios iliustracijos – tai ir romantizmo bei to laikmečio rūmų dvaro satyra. Dvaras atpažįstamas iš aprangos, gestų, pozų, puošniąsias gėlės aptarnaujančių ir jomis besigrožinčių palydovų – vabalų, paukščių, roplių.

J. J. Grandville gimė menininkų šeimoje, jo tėvas buvo miniatiūristas. Sulaukęs 21 m. jaunuolis apsigyveno Paryžiuje ir netrukus ėmė spausdinti savo litografijas. Menininkas bendradarbiavo su spauda, buvo žinomas dėl taiklių politinių karikatūrų. 1835 m. buvo atnaujintas karikatūrų draudimas, tad nuo tų metų J. J. Grandville ėmėsi knygų iliustravimo. Būtent tada jis ir dirbo su Robinzono Kruzo, Don Kichoto iliustracijomis.

„Les fleurs animees” neįmanoma nepastebėti pagaulių gėlių palydovų – vabalų, gyvūnų. Kad ir pypkę rūkantis vabalas ar girtas paukštis. Jie primena tai, kas ir atnešė J. J. Grandville šlovę. 1828 m. jis išleido veikalą „Métamorphoses du jour” (Dienos metamorfozės). Jame įvairiose kasdieniškose situacijose vaizduojami žmonės su gyvūnų galvomis. Metamorfozės buvo labai populiarus dėl nepaprastai taikliai gyvūnų snukiuose užfiksuotų žmogiškų emocijų, gebėjimo įžvelgti absurdą, gyvenimo komiškumą. Tokia vaizdi tat žmogiškoji komedija.

Galima pastebėti, kaip taikliai kiekvienai situacijai parenkami atlikėjai – dėlės gydytojai, asilai mokytojai, avys ar žąsys panelės, gulbės tuštutės, šernai chuliganai, įžeidųs dygliučiai ir t.t. Trumpiau tariant, gyvūnų galvos atskleidžią žmonių charakterį.

Įdomu tai, kad metamorfozėms pasirodžius ir išpopuliarėjus, dvi konkuruojančios leidyklos išleido knygos kopijas. Iliustracijos jose buvo pasirašomos tik „G”, o patys piešiniai – akivaizdžios J. J. Grandville kopijos. Abiejų leidinių autoriumi buvo kitas prancūzų dailininkas Hippolyte Jean-Baptiste Garnerey.

J.J. Grandville buvo labai nepatenkintas pasekėju, juolab, kad dėl stiliaus panašumo ir neaiškaus parašo buvo klaidinama publika.

Jau lyg ir noriu baigti, bet negaliu nesugrįžti prie mano pasirinktos šios pažinties antraštės. Siurrealistų tėvas André Breton tvirtino, kad J. J. Grandville buvo priešfroidinis siurrealistas. Tai geriausiai atpažįstama jo serijoje „Un autre monde” („Kitas pasaulis”, 1844 m.). Prašom, protosiurrealistas.

Asmeninis J. J. Grandville gyvenimas buvo tragiškas. Menininkas mirė būdamas tik 44 m. Jis buvo vedęs du kartus, turėjo keturis vaikus – trys jo sūnūs mirė vienas po kito, nė vienas nesulaukęs net penkerių metų. Manoma, kad prieš mirtį, po paskutinio sūnaus žūties, J. J. Grandville jau buvo priartėjęs prie beprotystės.

Jo draugas, Alexander Dumas, yra palikęs rašytinį J. J. Grandeville portretą.

Subtili ir sarkastiška šypsena, protu žibančios akys, satyriška burna, žema figūra, didelė širdis ir visur juntama manoni melancholijos tinktūra – tai Jūsų portretas, mielas Grandville!

A. Dumas aprašo vizitą karikatūristo mansardoje, kurioje kiekvienas paviršius yra padengtas piešiniais ir įvairiais eklektiškais objektais, įkvepiančiais kūrėją. Žymusis J. J. Grandville draugas apie karikatūristą taip pat sakė,

„Kiti randa klaidų gerojo Dievo sukurtame pasaulyje, bet bejėgiai jį perkurti, jie pasitenkina nuolat burnodami ant jo; Grandville ne tik kad nesityčioja iš to pasaulio, bet ir perkūrė jį pagal save”.

Atsisveikinu su retu lobiu – J. J. Grandville žvaigždėmis…