Sveiki, draugai, tvankiomis vėjo bangomis plaukiantys savo gatvėmis. Taip ilgai laukiau šios vasaros. Atrodė, kad ir tą darysiu, ir aną, ir ten važiuosiu, ir su tais susitiksiu, o su anais gal net kokios ramunėlių arbatos išgersiu, nuo kurios paskui norėsiu dainuoti, šokti ir bučiuoti nepažįstamus pilnamečius.

IMG_9711

Taisau mašinytę

Bet galiausiai gavosi taip, kad dar niekur neišvažiavau. Nenuvažiavau į Baltų lankų akademinę savaitę. Nenuvažiavau į Sūpynes (ne tai, kad norėjau, bet kai gailiesi savęs – tą reikia daryti iš peties). Dar nebuvau nuvažiavusi į Vilnių pasveikinti naujo Žemės gyventojo. Ką į Vilnių – net Klaipėdoje viena mažytė dar neaplankyta. Ir pas mamą nenuvažiavau, tad kai galiausiai išsiruošim, visi maži antinukai ir vištukai bus užaugę į keverziškus antinus ir vištinus. Nenuvažiavau į Nidą, nenuvažiavau į Juodkrantę. Apie užsienius net nekalbu. Sėdžiu savo puodų karalystėje ir kepu kišą. Bet atrodo, kad kai jį atpjausiu – įtrauks mane visu sūrio klampumu. Susirangysiu po pievagrybio skėčiu, rysiu minkštą pomidorą, verksiu didelėmis ašaromis (pamiršau druskos įmesti) ir gailėsiu savęs, kad vasara, kuri turėjo būti kupina judesio ir džiaugsmo, kažkodėl slenka nuobodžiame virtuvės peizaže.

Nežinau, ką daryčiau, jei neturėčiau knygų. T.y. daugmaž žinau – žiūrėčiau filmus (praėjusią savaitę įveikėm visą „Harį Poterį“. Dairomės naujos manijos). Bet knygas turiu, tad baisių klausimų kelti neprisireikia.

– Tačiau ir čia esama grožio… laivų kapinėse randi tai, kam galima suteikti naują gyvenimą, ką galima atkurti kaip automobilio ar traukinio vagono detalę ar padaryti kastuvą. Imi seno gyvenimo detalę ir pritvirtini ją prie svetimo naujo.

IMG_9749

Knygos visada buvo mano mylimiausias anestetikas, analgetikas, antidepresantas, nuotaikos stabilizatorius, antipsichotikas, tprrrr, dėl pastarojo nesu visai tikra. Bet tiek to. Dabar skaitau knygą, kuri švelniai rezonuoja su dabartine, ne per skaidriausia, nuotaika. Michael Ondaatje „Kačių stalas“. Kai buvau jauna snarglė skaičiau jo „Anglą ligonį“. Paskui svajojau apie romantiką, apleistas vilas, paslaptingą tragiško likimo vyrą. Galite šaipytis. Arba galite prisipažinti, jog ir jums taip būną. Kad net užvertę paskutinį puslapį dar ilgai, o gal ir niekada nepasitraukiate iš patikusios knygos pasaulio.

Skaitau „Kačių stalą“ tvankumui šliaužiojant aplink kojas. Dar ten pat ir visokios muselės būriuojasi, bet reikia koegzistuoti (One love! One heart!). Per vandenyną plaukia „Oronsėjus“, jame šmaižioja trys berniūkščiai. Vienas iš jų pasakoja apie laivu keliaujančius žmones, ten patiriamus nuotykius. Jis prisimena paliktus namus, ne kaip visumą – detales. Knyga tikrai kol kas tiek neįtraukė kaip „Anglas ligonis“. Bet jau prisiminiau, kad M. Ondaatje geba sužadinti nostalgiją egzotikai. Vis stiprėjantį šauksmą tolimam ir dar nematytam pasauliui. Keli gana lakoniški sakiniai. Juose jaučių traukiami vežimai, ankstyvas rytas, gatvėje pusryčiaujantys žmonės. Bet aš jau įtikinta: regiu, užuodžiu, jaučiu. Tas tolimas fikcinis fikcinio miesto rytas man jau yra toks pat realus, gal net realesnis nei mano virtuvė. Ir mane taip traukia, taip beprotiškai traukia pačią savo oda ir plaučiais pajusti to ankstyvo ryto vėsą. Švelnią, gaivią, lengvą, pranašaujančią, jog po jos prasidės žiauraus karščio diena.

IMG_9755

Štai ką su patikliu skaitytoju geba išdarinėti M. Ondaatje. Ir aš taip norėčiau. Bet kas neskirta, tas neskirta. Dūstu vietinėje ir visai neegzotiškoje kaitroje. Ganau Mažąjį šeimos žmogų, kuris pasipuošė dailia savo draugės A. skrybėlaite su drugeliu. Geriu kavą. Plaunu indus. Plaunu indus.

***

Tiesa, praėjusią savaitę egzistencijos paįvairinimui buvau susitikusi su labai šauniais žmonėmis. Draugas pakvietė pakalbėti per Lietuvą keliaujančiam komunikacijos teatrui „Savi“ apie tai, kaip rašyti, kaip kurti savo legendą ir t.t. Labai laužiausi. Ne dėl to, kad būčiau kukli. Dėl to, jog nemanau, kad esu geriausias lektoriaus pasirinkimas pokalbiui tokiomis temomis. Galiausiai nuraminau sąžinę kartu pasikviesdama gerą ir gražią draugę, kuri dar be to yra reklamos guru. Man beliko laidyti juokelius ir džiaugtis nemokamais pietumis. Geroji draugė už mane atšnekėjo kaip savo vardo populiarinimui naudotis socialiniais tinklais (kchem, pažiūrėję į mano sekėjų skaičių, galite nuspėti, jog jos patarimais nesinaudoju). O kai mėginau pati kažką pasakyti ji buvo tiek užėmusi auditoriją, kad kaip mat mane nusodindavo. Taip ir sėdėjau.

Pati teatro komanda paliko gerą įspūdį – tokie jauni, tokie entuziastingi! Šiaip gana retai būna, kad skaitant paskaitą kas nors ko nors klausinėtų. Mėgavausi.

Plačiau apie „Savi“. Jie nori būti teigiamų pokyčių trigeriu, spektakliais žadinti bendruomenės transformacijas. Pasirenkami spektakliai taip pat primena apie Lietuvai svarbius įvykius. Kita teatro veiklos kryptis – gerų žinių apie mūsų šalį transliavimas užsienio šalims. „Savi“ dar jauni, labai ryžtingi, smalsūs. Ir žinot patys kaip būna – kai nori, kai darai – ima ir pasiseka. Gal ir man taip bus. Gal man taip yra. Bet kol kas leidžiu sau paplūduriuoti tvankumo ir monotonijos sąlygotoje melancholijoje.