Gi žinom, jog bus žiema, jog bus šalta, jog vasarį manysim, kad tikrai neišgyvensim iki pavasario… Aišku, kad žinom. Na tai va, tegu pasninga. Tegu prasideda. O dabar kokiam tai limbe kybau – šlapi lapai, balos, lietus, lietus.

Žodžiu, paveikta laukimo, vietinėje parduotuvėje bene 20 litų ištaškiau visokiems šokoladams. Per porą dienų visi dingo. O dar tebekamuoja sąžinės priekaištai, kad vis neparašau „Šioje rojaus pusėje“ apžvalgos. Ji susikaupusi jau, patikėkit. Tiesiog reikia laiko. Bet čia mano kaltė, kad vieną vakarą skyriau „Total Recall„, kitą naujam „National Geographic“ numeriui (esmė aiški).

Aišku, dar ir skaitau. Nusipirkau knygą. Ir skaitau.Perskaičiusi tikrai žinosiu, kas yra meilė. Pradžia patiko. Be to, ten yra Chlojė. O Chlojė primena Boris Vian.

O Boris Vian man visada primena, kad vienas žmogus dar negražino „Dienų putos“.

Alain de Botton „Apie meilę“. Anotacija sako, „puikus debiutinis romanas. Tai psichologinių pastebėjimų ir žaismingų iliustracijų kupina istorija, kurioje nagrinėjami santykiai tarp vyro ir moters, riba tarp meilės ir nusivylimo, emocinė priklausomybė, meilės skausmas, aistros kvailumas ir neišvengiamumas“.

Turinys patvirtino, kad seksiu meilės genezės keliu (Nuo „romantinis fatalizmas“ iki „meilės pamokos“). Tekstas konstruojamas gana neįprastai – paragrafai numeruojami, kai kur pateikiamos schemos. Pasakotojas yra „Jis“.

Taigi, klasikinis siužetas – Jis įsimyli Chloję… Kuo baigiasi istorija dar nežinau. Dabar toks etapas kai Jis mane vedasi savosios meilės keliu, stabtelėdamas ties kiekvienu reikšmingesniu santykių formavimosi epizodu – čia dvejonė, čia potraukis, čia gundymai. Tada atsisuka į mane ir beveik retoriškai svarsto, kas yra ženklas, o kas tik atsitiktinumas, ar atsitiktinumas taip pat yra ženklas, jei jis perskaitomas kaip ženklas?.. Ir įsivaizduojate, nors nežinome, kas yra ženklas, o kas atsitiktinumas, vis tiek pasiryžtame, imame ir skiriame brangų gyvenimo laiką kažkokiam žmogui, kuris gal tik visai atsitiktinai ilgiau nei tris sekundes žiūrėjo į mūsų pusę. Taip absurdiška, kad net nuostabu.

Pasakojimo tekstas sklandus, gana minimalistinis. Ir šmaikštus. O tatai, nesiginsiu, man visai patinka.

„Ilga, niūri Vakarų filosofinės minties tradicija tvirtina, kad meilė iš esmės yra vienpusis marksistinis jausmas, o geismą maitina atsako negalimybė. Pagal šį požiūrį, meilė yra tik kryptis – ne vieta, ir pasiekusi tikslą – užvaldžiusi mylimąjį (lovoje ar kitu būdu) – sudega“ 47 p.

Niekam ne paslaptis, kad esu chroniška romantikė. Stovėjau tame prekybos centro turguje-knygyne ir mintijau apie visas klišes, apie visas nepamatuotas viltis ir iliuzijas, kuriomis šiuolaikinės mergelės (lygiai kaip ir visos kitos mergelės ilgoje ir pamokančioje pasaulio moterų istorijoje) primaitina save prieš išsipuošdamos tortinėmis suknelėmis už tris su puse tūkstančio litų. Ir buvo visai įdomu paskaityti, kaip A. de Botton’ui pavyks meilės analizė. Kaip ją vertinti atsižvelgiant į mūsų kultūrinį paveldą, kiek pastarasis nulemia mūsų galimybę mylėti ir tai, kaip mylime.

Sėdžiu dabar vis dar nesningant ir galvoju apie meilę. Įsivaizduoju ją kaip kokį pasimetusį žvėrelį, didelėmis akimis, drėgna nosyte (ne, ne triušį). Na ir kaip ją atstumsi?.. Kuo ji dėta, kad jos prigimtis yra laisva. Čia mes kalti, kad tikimės per daug, kad norime viską savaip.

Knyga ne apie klaidą. Ne didaktinė. Ne moralizuojanti.

Gero sniego laukimo, besniegiai (išskyrus visi tie, kurie gyvena ne Klaipėdoje).