Vakar Didysis šeimos žmogus į namus grįžo nešinas gana didele dėže. Ją pamačius trumpam stabtelėjo širdis ir laikas. Tada vėl pradėjo eiti. Bet pasaulis jau buvo pasikeitęs – į mūsų namus pagaliau atėjo ilgai lauktos knygos.

Štai maniškės su mediniu zuikučiu ant viršaus.

Didžiojo šeimos žmogaus knygų krūvelė netilpo į kadrą. Nereikia būti išminčiumi, jog suprastum, kad statistinis fotografijos albumas yra didesnis nei statistinė šiaip knyga.

Mažasis šeimos žmogus šįkart knygų negavo. Nes – tadam – dar nemoka skaityti. Žinau, žinau – tikra gėda. Bet jei sužinotumėt, kad vaikis ir baleto neišmano turbūt iškart atsiųstumėte vaikų teisių priežiūros tarnybą. Dėl to nieko nesakau.

Šįkart mažajam visai pakako dėžės.

O gal ir ne…

(Kniūbsčias liūdesys)

O dabar grįžtam prie MANO knygų.

Iš pradžių buvau sužavėta poligrafijos. Iš dalies plastikiniai viršeliai turi savo žavesio, ko vertos vien taktilinės provokacijos – švelnus šiurkštumas – šventė pirštų galiukams. Svarbus ir praktinis aspektas, imsiu ir netyčia išversiu pusę puodelio kavos ant „Bird by bird”. Ir ką? – nieko. Arba tąsysiu su savimi visur, kur beeisiu „In pursuit of silence”  – tikrai nenusidėvės po pirmos dienos.

Dėžėje buvo ir šita knyga. O dabar klausykitės, nes antrą kartą nekartosiu. Ją įsigijau grynai dėl apipavidalinimo.

Shame on me.

Kaip bebuvę. Ar kada nors svarstėte, kaip turėtų atrodyti idealus stilistikos vadovėlis? Štai, prašau:

(„He noticed a large stain right in the center of the rug”)

(„would”, „should”, „could”)

(„A basic structural design underlies every kind of writing”)

Ahh… „The elements of style” yra nemirtinga anglų kalbos stilistikos klasika, bet kai tą klasiką šiek tiek papuošė Moira Kalman ji virto meno kūriniu.

Gerai,  dabar judėkim toliau. Nusiplaukim rankas, susišukuokim plaukus. Artėkim ramiai ir pagarbiai. Ant sofos guli ne šiaip koks blynas,o Jorge Luis Borges poezijos rinktinė.

Jorge L. Borgesą esu įsimylėjusi seniai. Ne kartą šnibždėjomės mano balkone Vilniuje. Virš mūsų galvų sūpuodavosi oro balionai, mus apglėbdavo šiltas pastelinio vakaro vėjas. Aš būdavau labirinte, aš būdavau bibliotekoje, aš būdavau čia ir kitur. Borgesas gerdavo stiprią kavą, glostydavo katę ir supratingai išeidavo jei netyčia užklysdavo  tuometė mano pasija.

Ahh.. Atleiskit, amžius, nuklydau į sentimentus. Žodžiu, pažinau J. L. Borgesą iš prozos. Bet jis pats save visų pirma laikė poetu. Ir štai, tik praėjus nemažai metų po mūsų pirmos pažinties, turiu progą rimčiau susipažinti su jo poezija.

Pati knyga taip pat neeilinė. Tik pažiūrėkit į puslapių kraštus.

Nė nepajutau kaip šįryt gerdama kavą peršokau per eilėraščius, skirtus Buenos Airėms.

Noriu būti vienu iš J. L. Borgeso eilėraščių. Skaitysiu lėtai ir neskubėdama. Jau taip ilgėjausi kažko didelio ir gero. Be neurotiškumo, be daugiažodžiavimo, be egocentrizmo, be pretenzingumo.

Skaitykite J. L. Borgesą. Gal ateis ir į jūsų balkoną.

Tiesa, kol skaičiau Borgesą ir gėriau kavą atėjo dar viena knyga.

Pažadėjau Didžiajam šeimos žmogui, kad po mėnesio ridinėsis kaip kubilas, o Mažajam šeimos žmogui, kad ridinėsis kaip kubiliukas.

Aš tik sakau tiesą, mielieji. Man patinka poezija. Bet mėgstu ir skaniai pavalgyti.

Tikiuosi, kad jūs irgi. Jei kamuoja alkis – poezijos nepaskaitysi.

Maistas ir literatūra yra susiję neišardomais saitais.