Tikiuosi šventės praėjo gerai. Tikiuosi nekenčiate nuo maisto sukeltų pagirių. Tikiuosi davėte daugiau negu ėmėte.

Kaip mes? Mes visai neblogai. Tai buvo pirmi metai, kai šventes sutikau ne tėvų namuose. Tiesa, tėvų namai nutarė, kad „nėra čia ko” ir per Kalėdas patys atvažiavo pas mane. Židinys liepsnojo kaitriai, maisto buvo daug, Mažasis šeimos žmogus suprato, ką reiškia šventės – pamatęs bet ką su maišeliu ima nekantriai muistytis ir tiesti į jį rankas.

Palaimingai svaigdama nuo visų šventinių saldumynų ėmiau mąstyti apie pasaulį keičiančius dalykus. Ir mielieji – taigi Paulo Coelho!!! Jo knygos tikrai keičia gyvenimus. Nesvarbu ar skaitytojas jaunas dar tik idealų bei orientyrų beieškantis moksleivis, ar solidi visko gyvenime mačiusi apskaitininkė. Dažnam žmogui perskaičius P. Coelho atrodo, kad ką tik į smegenis susistumta neįtikėtinai pozityvios substancijos dozė. Pasaulis tada tyras ir paprastas, o jo Dvasia juntama vos už kelių širdies dūžių. Norisi medituoti, basomis bėgioti po dykumą, kovoti už gėrį. P. Coelho knygos turi tokį efektą. Jos skatina siekti Asmeninės legendos, eiti savo keliu, klausytis širdies, tikėti meile, nesėkmes priimti kaip pamokas, o ne kaip… šiaip nesėkmes.

Paulo Coelho pristatinėti nereikia. Atsiverčiu jo asmeninę svetainę ir akis bado iškalbinga statistika – 10,098,255 sekėjų. Įsivaizduojate? Šis elegantiškas dėdė sidabrine barzdele yra kilęs iš Brazilijos. Parašęs nemažai knygų (pirmąją tik sulaukęs 38 m.). Visų laikų populiariausia – „Alchemikas”. Mūsų knygynuose neseniai pasirodė ir naujausioji „Rankraštis, rastas Akroje”.

Paulo Coelho Transilvanijoje prie levandų spalvos sienos.

Ir pati tais laikais kai buvau jauna bei graži perskaičiau kelias P. Coelho knygas. Ir „Alchemiką” skaičiau, ir „Penktąjį kalną”, ir „Šviesos kario vadovą”, ir dar porą, kurių pavadinimus reikėtų pasitikslinti, bet nesigilinsiu. Paskui šiek tiek senstelėjau (perėjau į vienuoliktą klasę ) ir skaičiau kitus dalykus.

Bet štai Kūčių naktį grįžau prie P. Coelho. Sėdėjau ir sukau galvą, kodėl jis toks populiarus. Gal dėl to, kad kai kurių jo knygų siužetai plėtojami mistiškuose Artimuosiuose rytuose? Gal dėl tekstuose itin ryškios Mokytojo figūros? Gal dėl to, kad pagrindiniai veikėjai nepaisydami jokių kliūčių geba žengti pirmyn ir pasiekti savo? Gal dėl biblinių aliuzijų? Palaukit, ne tik – dar pridėkim tolimųjų ir artimųjų rytų filosofijos pabarstus. Gal dėl kalbos? Ji, patikėkite, tikrai ne paskutinėje vietoje. Ritminga, didaktiška, P. Coelho knygas skaitai ne šiaip sau – skaitai lyg kokį šventraštį. O ranka taip ir trūkčioja dėl poreikio kas antrą eilutę persirašyti į užrašų knygelę. Tobulos sentencijos. Vilką minint… „Šviesos kario vadovas” juk ne kas kita kaip sentencijų rinktinė.

O tos sentencijos visose P. Coelho knygose kažkiek atsikartoja. Žodžių kombinacijos lyg ir kitos, bet mintis ta pati. Įdomu tai, kad P. Coelho šiaip jau kalba apie akivaizdžius dalykus. Juk patarimas „klausytis savo širdies” nėra kažkoks naujas ir netikėtas. Bet kai jį taria Pranašas, tfu, P. Coelho – tada jis atrodo lyg dangiškos išminties krislelis. Gal tam, kad žmogus tikrai patikėtų tuo, kas yra jo širdyje, reikia, kad tai patvirtintų autoritetas. Pala pala… Jaučiat? Gimsta nauja sentencija (galbūt mano Asmeninė legenda yra būti Paulo Coelho?).

Gerai, gerai… Suprantu, kad ranką dar reikia lavinti.

Grįžtant prie tikrojo pranašo. Parinkau keletą citatų iš „Alchemiko” ir „Šviesos kario vadovo”.

„Tam tikrą akimirką mes nebeįstengiame valdyti savo gyvenimo, ir nuo tada jį ima valdyti likimas. Tai ir yra didžiausioji pasaulio apgavystė“ 28 p.

“Jis ima suvokti, kad nuojautos – tai trumpi sąmonės panirimai į bendrąją gyvenimo tėkmę, kurioje susiliejusios visų žmonių gyvenimo istorijos; taigi mes galime viską žinoti todėl, kad viskas yra įrašyta” 88 p.

„Ar kalbėtum apie savo gyvenimą, ar apie savo plantaciją, mes bijome tik vieno dalyko – prarasti tai, ką turime. Tačiau ši baimė dingsta, kai suvokiame, kad mūsų istorija ir pasaulio istorija parašytos ta pačia Ranka“ 90 p.

„Karavanas ir dykums kalba ta pačia kalba, todėl šioji leidžia jam pereiti per save. Tačiau ji bando jį kas žingsnis, tikrindama, ar tarp jo ir jos yra visiška harmonija“ 93 p.

„Kai tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti tą troškimą“ 131 p.

“Žmonės apie grįžimą svajoja labiau nei apie išvykimą” 141 p.

„Klausykis savo širdies. Ji žino viską, nes yra kilusi iš Pasaulio Sielos ir vieną dieną vėl jon sugrįš“145 p.

Čia buvo „Alchemikas”. O dabar „Šviesos kario vadovas”.

„Vieną dieną pajunta, kad jo balsas pasikeitė. Ir supranta, kad prisijungė prie didžiosios išminties“ 29 p.

„Šviesos karys kartais elgiasi kaip vanduo, aplenkiantis sutiktas kliūtis“ 45 p.

Šviesos karys kliaujasi ne tik savo jėgomis; jis pasinaudoja ir priešininko energija“ 20 p.

P. Coelho savo knygose gana dažnai tiesiog perfrazuoja įvairių kultūrų senolių išminties lobynuose glūdinčius perliukus. Kas savo noru skaitys tautosakos rinktines? O čia visai kitas reikalas – paprastas patrauklus siužetas, dramatiški ir mįslingi personažai, smėlynai ir toliuose šviečianti pažado žvaigždė.

O kur kalba ne nematomi senoliai, ten daug „jei, tai„, „kai„, „taigi” ir pan. Tai Mokytojo bylojimo atributai. Kalbos spąstai, kurie lengvai pričiumpa mus, patiklius stirniukus, ieškančios paguodos.

 Paulo Coelho dar tada kai eksperimentavo su narkotinėmis medžiagomis ir domėjosi okultizmu.

Suprantu pasibaisėjimą tų, kurie turi klausytis egzaltuotų draugų šūksnių, jog „Alchemikas” yra pati geriausia knyga, kurią teko skaityti per visą gyvenimą. Sutikit, prisipažinimas, kad geriausia skaityta knyga yra savipagalbos vadovas yra šiek tiek nykus. Juk yra daugybė knygų, kurios gali keisti gyvenimą subtilesniu būdu, nei gana lėkštai tėkšdamos „sek savo širdimi”. Ir tas knygas norisi palinkėti kiekvienam atrasti. Džiaugsmas ir poveikis jas perskaičius bus tvirtesnis, giliau įsiskverbiantis.

O ką daryti su Paulo Coelho? Jei patinka, skaitykite. Imdama sakyti „užverskite jas ir atsigręžkite į savo širdį, mat ji turi visą stiprybę ir visus atsakymus” jau žengčiau savo keliu link tapsmo Paulo Coelho. O aš dar neapsisprendžiau ar noriu tapti viena populiariausių šios planetos rašytojų. Aš dar sąlyginai jauna. Dar daug galimybių veriasi prieš akis. Ūkininkė. Lenktynininkė. Barista. Daugiavaikė mama. Rinkis ir norėk.

Pabaigai dar ištraukiu vieną iš P. Coelho svetainėje esančių atvirukų:

Tas užrašas visai nesvarbus. Bet kavinė! Draugai, kokia kavinė! Jei tokia atsidarytų Klaipėdoje – persikraustyčiau tą pačią dieną.

Ir tuomet tikrai tapčiau Paulo Coelho.

P.S. Kasdienės išminties galima nemokamai pasisemti iš asmeninės rašytojo svetainės.