Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – –

Šia rimta S. Nėries eilėraščio dalimi kreipiuosi į pavasarį. Mat Didysis šeimos žmogus, remdamasis savo kaulais ir įmantriomis orų prognozėmis, apšvietė mane, kad šals dar visą balandžio mėnesį. Laba diena… Kaip tik to man ir reikėjo.

Štai, pažiūrėkite. Tai esu aš. Kankorėžių pilnomis kišenėmis sveikinu pavasario saulę. Šį savaitgalį dar tikėjau, kad samanas greitai papuoš mielosios snieguolės. Kad tuoj pakvips šiltu vėju. Kad medžių šakos aplips pumpurais, o aš galėsiu užsivilkti savo naują pavasarinį švarką.

Taip, tai vilties kupinas veidas.

Bet visa ta laimė ne tik dėl snieguolių ir švarko. Savaitgalį mane aplankė draugė. Labai graži ir labai protinga. Ir dar su tokiais pūkuotais plaukais. Dėl jų mane nuolat grauždavo pavydas, bet kažkaip jį perlipdavau, nes kitaip nebūtume galėję draugauti. O draugauti su ja tikrai verta. Kad ir dabar, atvažiavusi ši draugė man kalbėjo daug tarptautinių žodžių. Vieną kartą pašildė man valgyti. Ir vieną kartą išplovė indus. Aš jai neleidau. Bet ji vis tiek tai padarė.

Ne. Jums jos nepaskolinsiu.

Aj, ir ji labai stilinga. Ir ką su ja beveikčiau – jaučiuosi lyg kine.

(matot? matot? tą ir turiu omenyje)

Tiesa, kai fotografavau ir šūkčiojau „šypsena!”, kažkodėl nutaisydavo va tokį mąslų veidą.

(gal ji tiesiog tuo metu jau žinojo vėlyvo pavasario prognozes?)

Žiema tęsis amžinai. Mes įšalsim savo gatvėse ir ateities žmonės, protingoji ječių populiacija, stebėsis mūsų plona oda bei menku kūno plaukuotumu.

Žinote ką darau praradus viltį? Ogi susitaikau ir prisitaikau. Tad ir sužinojusi kraupiąsias prognozes ilgai neverkiau. Išsitraukiau ištikimąjį megztinį.

(mama vilna-hipster)

Suvalgiau deginantį burito ir išsikaulyjau iš „Metodikos” leidyklos knygą. O taip. Aš tai jau neaimanuosiu dėl šviežios žolytės trūkumo. Ir tikrai nedėliosiu į FB nuotraukų iš praėjusių vasarų. Na, žinot, iš serijos „saulė, jūra, mėlynas dangus – laukiu nesulaukiu maudymukų ir šaltų gazuotų gėrimų sezono„. Net jei tos nuotraukos LABAI gražios. Net jei jų turiu šimtus.

Taip. Tikrai tiek žemai nesmuksiu.

Vietoj to skaitysiu knygą. Knygą apie žiemos pasaulį. Apie tamsą, tylą, vienatvę. Ir tegu tik pabando ten būti nors menka vilties properša.

Štai ji. Ačiū „Metodikai” už viso pasaulio šiltai priimtą Eowyn Ivey debiutinį romaną „Sniego vaikas”. Laukiniai Aliaskos miškai. Šaltis. Sniegas. Nuostabiai vyniojamas pasakojimas. Gamta ir žmogus. Švelnus ir grėsmingas tekstas.

Kai perskaitysiu viską – papasakosiu tvarkingai.

(ar kada nors minėjau, jog esu labai kūrybinga)

O kol kas, pavasari, pasitraukiu nuo tavęs. Ir tau tikrai nesišypsosiu net jei snieguoles kuokštais kaišiosi po kojomis. Mano draugas bus mėnulis. Ir akmuo mano kišenėje bus draugas. Ir draugas bus kiekvienas, kas paruoš man vakarienę.