Šiandien didi diena. Išsisiurbėme vafliais inkrustuotus kilimus. Išsikepėme pustonį mielinių bandelių. Lyg to būtų negana išsipakavau“Metodikos“ leidyklos siuntinį. Jame – dvi knygos. Kol kas pristatau vieną. Tai – Fransis Scott Fitzgerald „Šioje rojaus pusėje“. Pirmiausia patraukė viršelis. Gražus. Spalvinė gama, ornamentas – tiesiai į dešimtuką. „Pagrindinis romano veikėjas Amoris Bleinas, dailus ir pasiturintis Prinstono studentas, visa galva įsitraukia į stilingą ir intelektualų universiteto gyvenimą <…> po Pirmojo pasaulinio karo jį, grįžusį iš Europos, vis dažniau apima cinizmas ir neviltis. Netikėtai išvydęs velnią, jis ima ieškoti Dievo“. Į „prarastosios kartos“ kartos gyvenimą mane kviečia anotacija. Pasikvėpinsiu, pasidažysiu lūpas ir eisiu susipažinti su Amoriu. Kas ir kaip pranešiu vėliau.

Kas dėl prancūziškojo skyrelio… Manau, kad pribrendo laikas antrajam tuštybės bibliotekoje įrašui. Vakar klaidžiojom po erdvias Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos skaityklas ir užtikom prancūzų literatūros kampelį. Mažasis šeimos žmogus stumdė užkandžių ir vynų vežimėlį (tuščią, deja) ir priblokštas mėgino perprasti gigantiško papje mašė asilo (!?) paskirtį. Aš tuo tarpu varčiau tokį seną gražų albumą apie įspūdingus, senovinius Prancūzijos kaimus ir verkšlenau Didžiajam šeimos žmogui „va, čia turėjom važiuoti… čia taip pat…“. Bent jau sijonas buvo gėlėtas (pėdkelnės baltos tik dėl to, kad visos žmonių spalvos – suplyšo. Grynas atsitiktinumas).

Tiesa, ne tik maiviausi bei verkšlenau, bet ir spėjau užmetus mažą žvilgsnį į lentynas spėjau pastebėti, kad Prancūziją mums įkūnija Paryžius ir Robert Doisneau, na, aišku, literatūros pasaulis gal kiek platesnis (nuo J.Sartre iki Ch. Baudelaire).

Skamba graudžiai, nes Prancūzija Europos mastais – milžiniška valstybė. Joje kalnai ir lygumos, vandenynas ir jūra, skirtingi regionai su savomis tradicijomis. Patys prancūzai išvis sako, jog Paryžius nėra Prancūzija. Bent jau negali būti traktuojamas kaip jos reprezentantas. Kita vertus taip jau yra – kiekviena valstybė turi kažkokių įvaizdžių rinkinį, kuris tarptautinėje erdvėje tarnauja kaip jos identifikavimo raktas. Cho, įdomiausia turbūt tai, kad valstybės viduje ir už jos ribų to įvaizdžių rinkinio sudėtis kartais gana skiriasi (kur aštriadančiai nusikaltėliai lietuviai, o kur šaunūs Juodosios jūros užkariautojai).

Žodžiu, tiek tuštybės šį kartą. Norėčiau gyventi kuriame nors iš žaviųjų R. Doiseau kadrų – graži, pudruota, juodai baltame naivios laimės mieste… Vietoj to, sėdžiu čia miltuotom letenom ir svajoju apie geltonšlaunius kirus ant Sen Malo miesto sienų. Reikėtų užsirašyti pas kirpėją.

Gal kai perskaitysiu F. S. Fitzgerald’ą.