Kai vyras seniau užsimindavo apie kelionę Transsiberijos traukiniu, mano atsakymas dažniausiai būdavo ne itin artikuliuotas mykimas, arba „tai tu keliauk, keliauk,mes pabūsim, palauksim, kol grįši…“. Kai pastarąjį kartą kalbėjomės apie planus kitiems metams ir jis vėl paminėjo Tą kelionę buvau kur kas entuziastingesnė. Dar pareigingai pastebėjau, jog tuomet būtinai turime nusikasti iki Kinijos.  Įtariu, kad tokią reakciją kažkiek sąlygojo tai, kad kaip tik skaičiau Vaivos Grainytės „Pekino denoraščius“.

Autorė gerai žinoma Lietuvos kultūros padangėje – poetė, esė autorė, baigusi teatrologijos studijas, rašo kultūros kritikos temomis. Buvusi merginų avangardo grupės „Sugyvulinos latakams“ lyderė. Studijų metu Kinijoje parašė „Pekino dienoraščius“ ir operos „Geros dienos!” libretą.

Į kalbančiųjų apie V. Grainytės knygą gretas įsilieju kiek atsilikdama. Bet geriau vėliau, negu niekada, mat ne kasdien lietuviškos literatūros padangėje pasireiškia toks sujudimas. Iškart sakau, kad ta dienoraščių rašytoja – estetiška pragmatikė. Visuotinio taupumo laikais ir literatūroje dera taupyti sakinį, žodį ir, ypač, emocijas. Nesupraskite neteisingai – „Pekino dienoraščiai“ – jautrus tekstas, jausmas ten gyvas, įspūdis kone apčiuopiamas, bet va, perteklinės, gebeniškos ir vos ne liguistos banalybės nėra.

Tik įpusėjusi knygą susitelkiau į jos pavadinimą. Kodėl daugiskaita?  Juk rašo Vaiva  ar kaip ją šaukia tenykštėje mokykloje Viva? Jei tekstas būtų vyniojamas ne pirmu asmeniu tada dar galėčiau vargti romantiškai išvedžiodama apie lietuvės lūpomis bylojančią Kinijos sostinę, septynioliką milijonų jos gyventojų ar devynis milijonus dviračių (prisimenat radijuje kybojusią Katie Melua „9 million bicycles in Beijing”?). Bet ne, pasakojimas bręsta Lietuvoje  „Kol N. kepė varškėčius, vis pasiglostydama sąrėmių traukomą pilvą (iš kurio tuoj tuoj turi išlįsti būsimas varškėčių valgytojas), K. ilgą laiką išbuvęs Kinijoje ir šios šalies nepamėgęs, mane mokė<…>“ (net gražu, kaip viskas beveik paraidžiui), vėliau pakelia galvą Centrinės dramos akademijos bendrabutyje, įsidrąsinęs keliauja metro, lanko įvairius miesto užkaborius, išsiropščia iš Pekino, nusitįsia net iki vidinės Mongolijos ir t.t., bet visada jis Vaivos, be kažkokių perdėtų pastangų išgauti žurnalistinį objektyvumą (cha cha! Oksimoronas). Taigi, dienoraštis Vaivos, bet kad jau ji leidžia metus sukrečiančiai skirtingoje nuo mūsiškės kultūrinėje terpėje, galima manyti, kad prisitaikydama gana smarkiai keičiasi pati –  tad ir dienoraščiai skirtingų „Vaivų“. Gal ir niekam tikusi interpretacija. Gal tiesiog “dienoraščiai” gražiau derėjo.

„Nanpingas – mano širdies VIP” 185 p.

„Pekino dienoraščiai“ mane labiausiai žavėjo nuoširdumu (bet juk toks ir turi būti dienoraštis, tiesa?). Gana  būdinga svetimą kultūrą stebėti užsiėmus „aš geresnis“ poziciją, taip iš kart tam tikrus šalies įpročius nurašant kaip neatitinkančius kažkokių standartų (moralinių, etikos, higienos ir pan.). Ir V. Grainytės tekste buvo galima užčiuopti tokio pobūdžio vertinimų, bet dienoraščių autorė mėgindavo suprasti, kodėl yra taip, o ne kitaip, išsivaduoti iš „svečio“ diktuojamos žiūrėjimo perspektyvos. Tai visos viešnagės metu vykęs procesas. Jis gal ir reikalauja daugiau pastangų nei paprastas išvadų susidarymas, bet juk tik taip gimsta pažinimas.

„Kinijos Liaudies Respublikoje daug melo. Ši šalis – kaip ta rytinė azijietė studentė, pudra išsibalinusi veidą: iš išorės labai meilutė, bet viduj vietoj sveikos širdies – posėdžių salės ir raudonos vėliavos spurda“. 36 p.

Kitas gerą įspūdį palikęs dalykas – puikiai suvaldytas teksto stilius. Dokumentiškumas, istoriniai faktai, visų gyvenimo sričių aprėpimas ir to informacijos srauto atmiešimas, pagyvinimas poetine kalbėsena. Visa tai padaroma nenuklystant į sentimentalumą, banalumą, lietuvišką egzistencialistinį monologą.  „Kinai valgo visa, kas juda. Mėnulis šokinėja ant mano grindų, todėl užsirakinu, kad neįeitų koks kinas ir nesuvalgytų šio šviesulio su visu ten gyvenančiu zuikiu“. 41 p. Gražu? Gražu. O kur dar taupūs sakiniai. Šlakelis saviironijos. Skaitai ir džiaugiesi.

Dienoraščių autorė susiduria su gigantiška kultūra (jei taip galima sakyti), joje kaip kokioje paslapčių dėžutėje slypi dar daugybė kultūrų, ir ji skaičiuoja tūkstančius metų. Tiek daug pažinimo galimybių, netikėtumų, pamokų. Vaiva sąžiningai fiksuoja savo patirtį, stebi kontrastų sandūroje gimstančias prasmes, mėgina perprasti visiškai mums svetimo gyvenimo ritmą. Šiame kontekste labai įdomi tautinio identiteto, tapatybės tema. O tūlam lietuviui ji ir labai svarbi. Žiniasklaidoje vis pasigirsta pastangų atgarsiai rasti ar apibrėžti lietuviškąją tapatybę, iškristalizuoti kažkokį šiuolaikišką-patrauklų tautinį identitetą. Bet dauguma kaip įpratę gyventi taip ir gyvena Sabonio atgarsiais, cepelinais, medžiu kvepiančiomis klėtelėmis. Ne paslaptis tas mažos šalies kompleksas – jei kas nors kur nors užsienyje lyg tarp kitko paminės Lietuvos vardą – vėliau visuose feisbukuose kelis mėnesius skrajos pasididžiavimo kupini įrašai. V. Grainytės knygoje galima stebėti kaip dienoraščių protagonistė suvokia savo šalies mažumą lyginant ją su Kinijos mastais, pripažįstant kitų pasaulio šalių privalumus. Tai neišvengiamai moko tam tikro nuolankumo. Tuo pat metu tai ir proga stebėti istorijos formavimąsi iš išorės, „mūsų istorija maždaug tokia: 1918 m. atgaunama nepriklausomybė, 1933 m. žūsta Darius ir Girėnas, 1991 m. Lietuva vėl nepriklausoma. Smulkmeniškesni kinai nustemba ir išplečia akutes: “O kas vyko tuose tarpuose?” Žodis “okupacija” irgi negali būti ištartas, nes visi pavilijonai turi tarpusavy gražiai draugauti užmiršę visas   skriaudas. Jeigu ką, niekas nieko neokupavo, niekas su niekuo nekariavo. Gidams tenka gražiai šypsotis ir pasakoti apie Lietuvą, kuri graži ir maža it gintarėlis, ruso neregėjęs“ 52 p. (apie Šanchajaus expo). Tai, kas aktualu mums, kas išdidinama, kas nuolat linksniuojama, pasirodo, už šalies sienų gali būti ne tik kad kitaip interpretuojama, bet ir apskritai nežinoma.

Ypatingas dėmesys dienoraščiuose skiriamas menui – kinui, teatrui. Tekste įsegtos kino filmų apžvalgos, yra ir interviu. Tekstus atmiešia įvairūs atvirukai, kino filmų plakatai. Autorė meno kūrinius vertina atsižvelgdama į istorinę situaciją, mat pastaroji, kad ir kitaip, bet kažkiek atliepia lietuviškąją situaciją komunizmo periodu.

Knygoje naudotų iliustracijų koliažas.

Autorė įrodo, kad svarbiausias pažinimo būdas – tiesioginis kontaktas. Ji pati neria į pačią kiniškosios kasdienybės širdį, keliauja pergrūstu viešuoju transportu, lankosi įvairiuose kvartaluose, naudojasi paslaugomis, kurios paprastai skirtos vietiniams (aklųjų masažas, baseinas), turėdama laiko išplečia savo maršrutą už Pekino ribų. Ten ir susitikimas su Nanpingu – kaip pati sako, jos širdies VIP.

Pabaigai kredo keliautojui, „be to – tą jau seniai pastebėjau, jeigu nori nuotykių, eik vienas pietauti“. 197 p.

Vaiva Grainytė. „Pekino dienoraščiai“. – Vilnius: Vaga, 2012. – 256 p.

Apžvalga publikuota www.kulturpolis.lt