Štai kaip gyvenome šią savaitę. Beveik romantiškai. Šaltį įveikinėjome laužo šviesa vakare bei obuolių pyragais auginamu taukų sluoksniu. Mane apėmė paranoja, kad peilių stalčiuose mėtosi lego kaladėlės, o lego kaladėlių dėžėje – šaukštai ir kiti virtuvės įrankiai. Dėl to (ir tik dėl to) per šias dienas neišspaudžiau nė vieno įrašo. Tas DVI per dieną turimas laisvas valandas skirdavau namų tvarkymui, maisto gaminimui ir pan.

Bet šildymas jau įjungtas. Kas, kad toks daugmaž įsivaizduojamas šilumos srovenimas. Bet vis tiek…

Tas gyvenimo sąlygų pagerėjimas leidžia minčių konkordu šauti į Meksiką pasidairyti po Vasconcelos biblioteką. 2006 m. Alberto Kalach‘o sukurtas kompleksas stovi Meksiko miesto centre.

Pirmą kartą pamačiusi bibliotekos patalpų nuotraukas nelabai net susigaudžiau kaip kas įtvirtinta – permatomos apšviestos daugiaaukštės knygų lentynų zonos, masyvios metalo atramos, kiauraraščiai laiptai. Didesnė tikimybė, kad prieš akis kosminė stotis, o ne proziška biblioteka. Tiesa, nelabai ji ir proziška… Be visų įprastų šiuolaikinei bibliotekai būdingų atributų (500 vietų auditorija, ekspozicijų erdvė, kavinė, knygynas) dar galima paminėti nemažą visiems lankytojams laisvai prieinamą botanikos parką, biblioteką supantį iš visų pusių. Kas sakė, kad augalai nėra žinių šaltinis?

Bibliotekoje yra 575 000 knygų, o lentynos tęsiasi 40 000 metrų.

O šiaip jau buvo laikas, kai per dieną perskaitydavau po kelias „Eridano“ knygas. Fantastikoje buvau pasikausčiusi kaip bet koks geras geek‘as.

Ir dabar pasitaikius progai mėgstu ką smagaus ta tema suskaityti.

Ne po kiekviena suknele plaka Jane Austen širdis. Arba- kai kurios Jane Austin širdys turi Strugackių skilvelius.

 

FotoYoshihiro Koitani