Savaitgalį oras buvo ne pats mieliausias. Nuotaika taip pat. Didįjį šeimos žmogų persekiojau dejonėmis apie tai kaip man tiktų melancholiškai šliaužioti angliškuose soduose (aj, įsivaizduojamos kelionės, kaip ir lelijos dumblinuose tų sodų tvenkiniuose).

***

Mūsų bibliotekoje (I. Simonaitytės) yra toks skyrelis, kuriame atsikratoma moraliai pasenusiomis knygomis (visokios „TSRS..“ ir pan.). Šeštadienį ten įsiraususi ištraukiau gana juokingą mažą „antikvarinį“ A. Sutkaus foto albumą. Paparčiai, ramunės, kitos gėlytės – suprask, dovanos iš tėvynės rasotų laukų. Į mano godžias rankas pakliuvo ir N. Baratašvilio poezijos rinktinė. Aklai ją atsivertusi užkliuvau už eilėraščio, kurį matote nuotraukoje. Tiko man. Jaunas nuskurdęs kunigaikštis, miręs toli nuo namų, be artimųjų šalia. Toks romantiškas aidas iš Gruzijos.

„Jaunuoliai, kol skaisti dar jūsų ryto saulė

Ir meilė saldina net širdgėlą pasauly,

lengvai pakelkite kirčius likimo juodo

Ir karčias ašaras nubraukite paguodai.

Skubėkite gyvent, žiedai taip greit nuvysta,

Tad meilės liepsną kurstykit jaunystėj!

(Iš N. Baratašvilio eilėraščio „Mano bičiuliams“)

Negaliu atsigrožėti skambiomis ir sunkiomis konstrukcijomis, kurios būdingos senajai poezijai. Kiekvienas eilėraštis tuomet uždavinys, kuriame žodžiai kratosi tiesioginės reikšmės arba lenktyniauja hiperbolių lenktynėse.  Ak, tie juodo likimo kirčiai, ak tos karčios ašaros ar kaip paukščiai skriejančios svajonės. Dabar tik poeziją privalu rašyti virtuvės kalba. Neduok aukščiausiasis prasprūs koks patoso posmelis.

***

Beje, kas tiems poetams leidžia nuspėti savo likimą? Atsimenat C. Vallejo juk taip pat išsipranašavo, kad mirs ketvirtadienį, Paryžiuje, lyjant lietui (tik nebepamenu, ar lietus nelijo, ar buvo ne ketvirtadienis).

Tada ėjau namo. Dangus buvo pilkas. Kai kurie namai taip pat. Pamaniau, kad jei mano akys būtų iš pilkųjų – išeitų gražus eilėraštis. Kadangi jos nė iš tolo nėra pilkos, tik tvirčiau po pažastimi paspaudžiau nešamą vidinę vištienos filė ir tvirtu žingsniu kirtau sankryžą.

Vėliau ne be apmaudo pamaniau, kad jei būčiau buvusi kokiam tai Glendalough (Airija, Wicklow) – eilėraštis būtų net labai pavykęs. Ir viduramžiai, ir vienuolyno griuvėsiai, ir ežerai, ir miškas, ir šaltinėliai, o svarbiausia – viskas žalia. Va ten tai slėnis mano akims. Ir mano vidiniam romantikos poreikiui.

(Kaip būtų gerai jei galėčiau jį išpjauti ir sufasuoti kaip tą filė).

***

Pilkasis įrašas baigėsi. Į kavinę atėjo pulkelis mažvaikių ir prašo barmeno pažaisti su „iPad’ais“. Prieš tai buvusius pensininkus, kurie kompiuterius lygino su mikrobangų krosnelėmis šiaip taip atlaikiau. Geros jums savaitės pradžios.