Šią savaitę Klaipėdoje vyko knygų mugė. Joje dalyvavo mažos ir vidutinės leidyklos. Apie knygų mugę atskirai rašysiu Kultūrpoliui (kada jis beatgimtų). Čia įdedu kelias mažas sąžiningas impresijas ir dvi nedideles, bet svarias knygas. IMG_1853Nuotraukoje matote kaip Kamilė varto naująją Elenos Karnauskaitės poezijos knygą „Užpustomi“ (Išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“). Knygą varto Kamilė, o ne kokia nepažįstama moteris dėl to, jog tuo metu kai fotografavome, mugės zonoje veik nebuvo žmonių. Va, pasakiau. Ir jų nebuvo turbūt ne tiek dėl to , kad uostamiestyje žmonės alergiški literatūrai, o dėl to, kad mugė vyko darbo dienomis.

Visiškai suprantu bibliotekos pasirinkimo priežastis. Bet. Vis tiek gaila.

Šiaip mugės aplinka buvo labai jauki. Žinantiems nereikia vardinti I. Simonaitytės bibliotekos privalumų – erdvės, šviesos, jaukumo ir t.t. Dalyvavo 10 leidyklų (jei gerai prisimenu, negaliu eiti knisti savo popierių, nes nenoriu žadinti Didžiojo šeimos žmogaus). Buvo įdomu pasidairyti, mat bevaikščiodama supratau, jog didžiųjų knygynų tinklų parduotuvėse mažųjų leidyklų leidiniai dažnai lieka nematomi. Kai rašysiu Kultūrpoliui, papasakosiu daugiau apie tą lemiančias priežastis. Jokia ne paslaptis, bet pasitaupysiu kitam tekstui.

O dabar priartėjau prie to, prie ko norėjau priartėti. Iš mugės parsinešiau dvi šviežias poezijos knygas. Elenos Karnauskaitės „Užpustomi“ ir Juliaus Kelero „Vėliau, gerokai vėliau“ (išleido „Homo liberus“).

IMG_1900Grįžus namo perskaičiau abi. Buvo labai įdomu palyginti skirtingus autorius (vilnietišką ir pajūrietišką) ir tai kaip jie kalba apie laiką.

J. Kelero eilėraščiuose – nostalgiškas vaikystės laikas, kuris yra matomas, jaučiamas, bet jau nebepasiekiamas. Taip saldžiai skaudu stebėti save, nerūpestingą vaiką, žinant tai, ko tas vaikas dar nežinojo. Bet stebėti su ilgesiu, suprantant, kad tas tolimas vaikas yra tvirčiau stovįs gyvenime, gręžiojimosi atgal dar neišmuštas iš vėžių. J. Kelero eilėraščiai tankūs, kupini vaikystės atributų, dėl to skaitytojui taip lengva atrasti save – beveik galima dėti varneles, atpažįstant savo vaikystę (serbentai, pieno stiklainis, paupys ir t.t.). Viena pristatyme dalyvavusi moteris lyg ir suabejojo tokiu poeto savęs reflektavimu („o kur eilėraščiai apie tėvynę?„), bet skaitant tos tėvynės lyg ir nepasigedau. Dėl universalios, turbūt visus mus siejančios prarasto vaikystės rojaus idėjos, eilėraščiai nėra J. Kelero vaikystės refleksijos – tai yra visų mūsų vaikystė, visų mūsų nudaužtus kelius pučiančios lūpos. Eilėraščiuose tas praėjęs laikas tampa amžinu, jis viską persmelkia, yra visa ko matas. Ir saldžiai skaudus, nes tai ne išgyvenama, o tik stebima amžinybė.

IMG_1911Ir dar vieną įdedu. Vilnietišką tokį.

IMG_1908Elena Karnauskaitė rašo apie kitokį laiką. Jis esamasis – gūdus, abejingas, nepermaldaujamas esamasis. Kai jau pasakiau tiek, galite patys pajausti pavadinimo svorį. Užpustomi.

E. Karnauskaitės eilėraščiai erdvesni nei J. Kelero. Čia daugiau pajūrio nei miesto. Tik ne idiliško, vasarinio, kokį jį pažįsta atvažiuojantys, bet vėjuoto, atšiauraus, skaudžiai geliančiu smėliu. Tokios nedraugiškos gamtos apsuptis leidžia geriau pajusti savo mažumą, nuolatinį nyksmą, vienatvę. Prisiminimai, svajonės, bet kokie kiti žmogaus žaidimai nėra pakankama apsauga nuo užpustančio laiko. J. Kelero vaikystės karalystės žada kažkokią, kad ir iliuzinę priebėgą. Galima panirti į prisiminimus, susirangyti kur nors po krūmu sode ir klausytis senų skaičiuočių, tapsinčių kojų, veik užuosti mamos blynus. E. Karnauskaitė neleidžia sau tokios prabangos, ji nesidairo, plačiai atmerkusi akis skęsta laike ir kruopščiai žymi to skendimo milimetrus.

IMG_1905 Ir dar vienas.

IMG_1904Žinote, vakare kažkaip mano čakros buvo labai atsivėrę poezijai. Kai skaičiau  – eilutės gaudžiai skambėjo viduje. Taip, kad beveik apsiašarojau.

Paskui atėjau pas savo šeimos vyrus, visa tokia trapi kaip iš stiklo, ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl jie nemato. Juk mūsų laikas baigiasi, juk negalima susigrąžinti nė menkiausios sekundės. Net bandžiau pakalbinti, bet vienas žaidė „Eve“, o kitas (viešėjo brolis) – „Poker stars“ ar kažką panašaus.

Paniurnėjau, kad jie yra abejingi mamutai, pagrasinau, kad eisiu į miesto tylą, kur galbūt rasiu kokio nors tyrumo. Bet tada pažiūrėjau, kad jau dėviu aliejumi aptaškytą chalatą ir vilnones šlepetes. Pagalvojau „tiek to„. Ir įsipyliau vyno.

IMG_0999Mylėkite poeziją, draugai.