Po Vilniaus

Praėjusią savaitę pasidavėm tolimam šauksmui ir išvažiavom į knygų mugę. Išvažiavom dviese su Mažuoju šeimos žmogumi. Traukiniu. Tai buvo įdomi ir ilga kelionė.

Mūsų laiptinėje gyvena geraširdžiai žmonės, kurie karts nuo karto ant Mažojo šeimos žmogaus vežimo rankenos pririšę palieka balionų. Jau buvom radę gėlę, šunį, o prieš pat išvažiuojant į Vilnių kažką panašaus į penkiakojį. Aš pati buvau linkusi balionus palikti namuose. Bet vienas iš jų galiausiai važiavo kartu. Žaliasis gumbuotasis buvo veik tokio pat ūgio kaip Mažasis šeimos žmogus. Aš jį vadinau Poliu.

O dabar pasakysiu štai ką: knygų mugę mačiau probėgomis. Mažasis šeimos žmogus nutarė, kad geriausia vieta yra vaikų skyrius, kur galima karstytis ant medinių palečių pakylos (be to ten jam net pasisekė išsikaulyti sūrelį iš kito vaiko mamos). Šeštadienį jis dalyvavo ir knygos pristatyme kartu su V. V. Landsbergiu.

Mažius nesidrovėdamas išnaudojo podiumo laiką ir erdvę.

Kaip jau minėjau pačią knygų mugę patyriau labai jau probėgomis.

Mažyliui nupirkau porą Kęstučio Kasparavičiaus iliustruotų knygučių (jam patinka tokios visokios, ką padarysi). Didysis šeimos žmogus nusičiupo porą komiksų knygų („Mausą” seniai žinau, bet kad tik dabar įsigijom tai vakar vakare ir perskaičiau. Gal trumpai papasakosiu kitą kartą). Sau nusipirkau Tomo S. Butkaus naują knygelę „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas” (apie ją taip pat papasakosiu atskirai). Ir viskas… Na, beveik. Nes tada atėjo vėlus vakaras, aš visai nebeatsakiau už savo veiksmus ir išleidau milijoną litų žaidimams.

Šito nepirkau. Paslapčia išsinešti taip pat nesutikau.

Mažasis šeimos žmogus dar labai norėjo plakato savo kambariui. Bet aš griežtai pasipriešinau. Iki 16m. ant sienų kabos tik pirmosios pagalbos užspringus instrukcijos. Ir gal dar vienas kitas stirniukas.

Vilniuje buvom apsistoję pas Bitutę. Jos pačios nenufotografavau, mat kol Mažasis šeimos žmogus krapštė nosį ji ilsėjosi po stalu.

Keli dalykai apie knygų mugę, kuriuos žinosiu kitiems metams:

Bilietą į knygų mugę reikia nusipirkti internetu ir atsispausdinti.
Geriausia važiuoti po pietų. Gerokai po pietų.
Įsidėti bent tris sūrelius ir kelis sumuštinius.
Pasipuošti, nes nori nenori sutiksi pusę visų pažįstamų.

Štai taip.

Po kelionės vis dar jaučiuosi pavargusi. Bet patenkinta. Sutikom draugus. Mažą mergaitę išmokiau tarti labai praktišką žodžį. Valgiau naminių sušių (Karoli…Ak). O prieš pat išvažiuodami aplankėm Mokslinės komunikacijos ir informacijos centrą (MKIC) ir ten dirbantis mano senas geras draugas pravedė ekskursiją. Kol kas sakau tik „OOO” – kitą dieną pateiksiu išsamesnį įspūdžių iš MKIC’o aprašą.

Iš MKIC’o važiavom namo.

O žinote kas čia?