Praėjusią savaitę buvau išvažiavusi. Vakar vakare grįžau. O šiandien panorau aprašyti įspūdžius. Galėsiu vėliau užmesti akį ir prisiminti viską. Pradėsiu nuo pradžių ir rašysiu iki pabaigos. Tada važiuosiu su šeima į sodą.
Antradienį išvažiavau į Vilnių. Mano tarpinę, bet labai svarbią stotį. Sostinėje turėjau mažiau nei pusdienį, tad aišku, kad norėjau jį praleisti labai produktyviai. Tą ir padariau. Valandą prarymojau skuduryne (bet nusipirkau sijoną), paskui nusiridenau į „Eurekos” knygyną. Jau seniai norėjau jį pamatyti – kokio dydžio, kaip eksponuoja knygas, kokias pardavinėja, kokia atmosfera ir t.t. Negailėdama nusipirkau vieną knygą. Nes, mieli draugai, jei jau užsukate į nepriklausomą knygyną, nepasididžiuokite ir ką nors įsigykite. Jei vien pasigrožėsite juo ir pagirsite savininką – taip tikrai neprisidėsite prie geros iniciatyvos įsitvirtinimo jūsų mieste.
Čia ta knyga. Pamenate, paskutinė mano apžvelgtoji buvo „Liūdnieji klounai”, pamaniau, kad reikėtų praplėsti savo suvokimo lauką apie juoką. Anotacijoje rašoma:
„knygoje aptariami juoko kultūros tyrimo kontekstai: ritualinis, istorinis bei filosofinis teorinis. Į tarpdalykinę sritį čia išeinama iš literatūros studijų, ieškant atsakymų į klausimus, kilusius analizuojant literatūros tekstus, kurių juokas kėlė nuojautą, kad už jo glūdi kai kas fundamentalesnio – nekvestionuojami pačios kultūros įpročiai ir papročiai”.
Tikiuosi, kad bus skanu. Po „Eurekos”su visu lagaminu nušiurenau į labai rekomenduotą restoraną „Kitchen”.
Jis buvo baisiai madingas, kad net nelabai jaukus. Juoda, balta, kietos kėdės, taisyklingos formos. Maistas buvo skanus. Aptarnavimas malonus ir neįkyrus, bet sąskaitos laukėme labai labai labai ilgai. Po ilgos kelionės ir turint mažai laiko – tai buvo labai svarbu.
Vilniuje viešėjau labai trumpai. Trečiadienį ryte jau ieškojau reikiamos krypties Trakuose. Buvau atrinkta į kūrybos agentų gretas Kūrybinių partnerysčių projekte, o Trakuose tris dienas vyko mokymai agentams.
Kūrybinių partnerysčių projektas turi nepaprastai gražią ambiciją – prisidėti prie nusistovėjusių bendravimo, mokymo, bendradarbiavimo modelių keitimo mokyklose. Padėti mokytojams ir mokiniams, visai mokyklos bendruomenei ieškoti kūrybiškų sprendimų kylančioms problemoms.
Pati labai šiltai prisimenu abi savo mokyklas (tiek Klovainių pagrindinę, tiek Šiaulių J. Janonio gimnaziją). Sutikau įvairių mokytojų – įkvepiančių, reiklių, jautrių. Man pasisekė, mat noras žinoti, suprasti ir kuo giliau justi, manyje buvo sužadintas labai anksti. Tai tiek šeimos, tiek mokyklos nuopelnas. Noriu tikėti, kad dauguma mokyklų yra tokios, kaip prisimenamos maniškės. Ir mintis, kad jos nori ieškoti būdų keistis, prisitaikyti, kad išreiškia norą atsiverti kitų idėjoms, nuteikia optimistiškai.
O juk norėjau papasakoti apie mokymus. Tos trys dienos buvo nepaprastai sunkios fiziškai – pirmas dvi dienas kamavo akys. Paskutinę – gniuždantis galvos skausmas. Bet atsiribojus nuo fizinių patirčių – dvasinės buvo nepaprastos. Taip intensyviai, įdomiai ir nepaprastai tikslingai leidžiamo laiko pasitaiko retai.
Man labai patiko, kad viskas, kiekvienas dalykas, kurį mes turėdavome daryti, turėjo tikslą. Mums buvo aiškiai pasakoma, ką nuveiksime per visą dieną, kodėl tai yra reikalinga – ir viską nuveikdavome. Sužavėjo kaip buvo laikomasi tvarkaraščio. Juk tikrai žinot tuos konferencijų pranešimus, kurie turi trukti pusvalandį, bet kai pusvalandis baigiasi pranešėjas dar tik baigia skalauti gerklę. Tokių situacijų agentų mokymuose nebuvo.
Visiškai naujas dalykas buvo sėdėjimą ir klausymąsi keičiančios judrios (bet mokomosios) veiklos, arba erdvių kaita. Tad net jei dirbome nuo ryto iki vakaro – tiesiog nekildavo noro žvilgčioti į laikrodį. Kaip vienas iš mūsų mokytojų sakė, svarbu justi savo vykdomos veiklos ritmą.
Bendravimas buvo labai betarpiškas ir šiltas. Mes buvome nauji agentai, bet nuo pat pradžių priimti kaip savi. Tai buvo labai geras jausmas. Žinote, jokio „na, žalieji vištukai, dabar mes jus ganysime„.
Maloniausias pastebėjimas buvo susijęs su visais dalyviais. Pačią pirmąją dieną viena iš mūsų mokytojų pasakė, kad Viskas, ką darysime bus tikslinga. Dabar manau, kad ta frazė buvo visų atidumą sužadinęs trigeris. Mes buvome atsimerkę, ištempę ausis ir iš tiesų viską, kas vyko aplink mus ar su mumis priėmėme kaip pamoką. Tai tikrai buvo kūrybingo mokymosi erdvė.
Aš pati pagaliau pripažinau žaidimą kaip rimtą įrankį, leidžiantį žaidžiančiajam jam pačiai netikėtai pačiam prieiti prie vienokių ar kitokių žinių. Tai, ką lektoriai kaltų į galvą valandą ar ilgiau, ir ką auditorija vis tik priimtų kaip su realybe nesusijusias banalybes, žaidimu patiriama tiesiogiai ir akimirksniu. Opa! Nušvitimas! Galima eiti gerti pinakolados.
Mes daugiau mokėmės bandydami, nei klausydami. Visi buvome labai skirtingi ir jau vien tai buvo didžiulis žinių šaltinis. Bent jau man. Net supančius mane ir jų savybes priėmiau kaip pamoką. Esu gana kategoriška (kchem) ir manau, kad neblogai perprantu žmones. Paprastai vienos ar kitos žmogaus savybės bei jo poelgiai sužadina gana greitą bendros nuomonės apie tą žmogų susidarymą. Bet Trakuose tiesiog neleidau prabusti vidinei Klasifikatorei – įbrukau jai plytelę šokolado ir liepiau ramiai tupėti kamputyje. Tad nuomones, kurioms paprastai nepritarčiau, svėriau kur kas ilgiau nei įprasta ir neleidau sau jų atmesti. Mėginau jas, kartais prieštaraujančias, sutalpinti vienoje erdvėje, rasti sąsajas. Ir kaip nuostabu – tai pavykdavo.
Ir viską aptardavome. Žinau, kad „Refleksija” yra labai madingas terminas ir kad šiais laikais visi reflektuoja, bet nė nenumaniau, kad tinkamai tai darant – pokalbiai būna naudingi ir svarbūs.
Pozityvus bendravimas. Taškas. Neiginiai mums taip giliai įaugę į kraują, kaip cepelinai ir šaltibarščiai – į riebalinį sluoksnį. Atrodo suprantu žodžio galią ir tai, kad skirtingos tos pačios žinutės formuluotės gali lemti visai kitokį grįžtamąjį ryšį. Trakuose tai pajutau labai aiškiai, labai tiesiogiai. Mes buvo skatinami bendrauti pozityviai. Pradėk nuo pagyrimo, išsakyk, kas patiko, jei turi „bet” ar „nemanau”, juos visada galima paversti „pastebėjau” ir „siūlau”.
O dar atvirumas. Pavyzdžiui, jei kas nors nepavyksta – tiesiog atvirai tą pripažinti, o ne mėginti išsisukti ar nuslėpti. Ir kad ta silpnumo akimirka gali labai lengvai tapti stiprėjimo ir didesnio pasitikėjimo momentu.
Per visas veiklas kažkuriuo metu pamaniau, kad visa tai keistai primena semiotikos studijas. Tą nuolatinę pastangą pasikasti giliau, atrasti nematomą pamatinę struktūrą. Dėl to nuolatinis situacijų rekonstravimas ir konstravimas buvo toks savas ir jaukus. Kartais net norėdavau išsitraukti mezginį. Net jei nelabai moku megzti.
Pabaigai – atradimas. Nesu nuoširdžiai ir rimtai buvusi Trakuose. Tik pakeliui. Tad kai mokymu metu vieną vakarą nusikasiau į vaistinę, pamaniau, kad nusileisiu prie ežero. Nes jis buvo tiesiai prieš akis, kitoje gatvės pusėje. Ir gerai, kad nusileidau. Mat vos nulipusią ant medinio tiltelio mane pasitiko gana neįprastas katinas. Ryžas ir juodomis akimis. 
Pažiūrėjusi ten, iš kur jis atėjo, pamačiau nuskendusią bažnyčią. Kartais tiek nedaug tereikia. Žengti žingsnį į šalį. Nepatingėti. Nepabijoti. Ir va – prašau.
Atleiskite už ilgą ir labai jau entuziastingą įrašą. Prognozuoju, kad mano įprastas mizeris turėtų grįžti savaitės bėgyje. O jei norite, kad pasakyčiau nors vieną nepatikusį dalyką – galiu pasistengti. Tą vakarą, kai mačiau katiną ir bažnyčią, visi agentai surengė improvizuotą koncertą. Ugningą ir kupiną įvairių netikėtų atsivėrimų. Buvo taip jauku klausytis, nors beveik kritau nuo kėdės kaip norėjau miego.
Bet dar buvo atvejų kai buvo prašoma dainuoti kartu. Na, žinot, „stokit į ratelį, atsiverkit kosmosui, darykit tą, aną..” Žinau, kad paprastai žmonės labai mėgsta dainuoti kartu, kad girdėdami darniai skambančius balsus jaučiasi laimingi (totali bendrystė). Bet tai buvo vienintelė mokymų vieta, kurioje kartais pajusdavau atsėlinant nejaukumą. Ir mažiausiai tikėtina vieta.
Kartais man taip būna, kad jau savaime yra labai gera ir nebereikia nieko. Gal tik kad kas paglostytų, pakasytų paausį ir leistų ramiai vegetuoti.
Ačiū už kantrybę. Kitą kartą pasistengsiu pradžiuginti kažkuo iš literatūrinio pasaulio.
Aj, ir dar pasidalinsiu pora nuorodų. Viena iš Kūrybinių partnerysčių centro Agnių (jų ten ne viena) turi labai gražų tinklaraštį. Čekiraut! Kafehauzas. Kaip jau sakiau pačiai Agnei, mane stulbina tai, kad užimti žmonės dar sugeba kurti įdomų ir rimtą turinį. Kad pasirenka ne drybsojimą ant sofos ir zefyrus, o kūrybą.
Antra nuoroda į vietą, kurią turbūt ir taip žinote. Pas vieną mano mylimiausių draugių, Miglę. Trakuose buvo toks epizodas, kad su viena agente pradėjome kalbėti apie dvejones. Kai vėliau radau minutę įlįsti į savo FB radau naują Miglės komiksą, kuris idealiai atitiko mūsų pokalbio nuotaiką. Būtinai apžiūrėkite i have no teeth
Peace and love and butter!!!
Leave A Comment