„Pasaulis ėjo iš proto, atrodė aiškiai apsėstas. Kad atpalaiduotum gniaužtuvus ir atsikratytum nerimo, teliko juokdarystė. Burleska virto būtina proto higienos priemone, šokiu, kuriam nė motais ir sunkiausia našta.” 160 p.

Nenoriu jums įkyrėti savo mylimaisiais. Ir šiaip. Nemanykit, kad esu nepasotinama. Juk visai neseniai suvedžiau jus su W. S. Maugham. Bet jis kur kas minkštesnis nei tas, kuris sėdi prie mano stalo šįkart. Liečiu Romain Gary švarko rankovę, o jis laiko sugniaužęs saujoje mano širdį.

Rachel Kinrot. R. Gary – klounas.

Esu ištikima savo mizeriui, tad bibliotekoje atkapsčius R. Gary „Liūdnuosius klounus” mintyse nusilenkiau mane vedančioms žvaigždėms.

„Dangaus šaknys” buvo Ta R. Gary knyga man. Bet kai kurie skaitytojai skundėsi, jog nepersirito per slenkstį, pasimetė ištęsto pasakojimo tėkmėje. Tai visai suprantama. Visko būna. Bet nebepykit, žiūrėkit, barstau savo gimtadienio pyrago trupiniais kelią prie „Liūdnųjų klounų” – jų tempas neturėtų nieko atbaidyti. O atributų, kurie sulaikys dėmesį – daugiau nei pakanka.

Romane pasakojama keista meilės istorija. Tikros meilės istorija. Garsi Holivudo aktorė Enė Garantjė kartu su savo vyru ir agentu Viliu Bošė („suteneriu”, jo paties žodžiais tariant) atvyksta į Europą filmuotis. Enė ir Vilis – auksinė Holivudo pora. Bėda ta, kad Vilis dievina Enę (nors to niekada neišduoda – svarbu likti ištikimam ciniško sutenerio vaidmeniui), o Enė jo nemyli. Ji sakosi, kad yra atsidavusi menui. Bet iš tiesų kantriai laukia meilės. Vilis nujaučia jos laukimą ir paniškai bijo būti paliktas. Vyrą gniaužia siaubas, kurio fizinės išraiškos nuo astmos iki dilgėlinės dar labiau apsunkina jo gyvenimą. Europoje, Žydrojoje pakrantėje, atmosfera kupina karo nerimo, o gatvės ruošiasi plyšti karnavalo beprotybe. Bare su draugu La Marnu sėdi luošas kareivis Žakas Renjė, jie stumia laiką, skaičiuodami likusias dienas iki kelionės į Korėją – dar vieno karinio konflikto centrą. Bet tada durys atsidaro, įeina Enė su Viliu ir tėvu. Enės ir Žako akys susitinka. Iš baro jie išeina vienu du.

Beveik galima nubraukti ašarą. Pasakojimas sudėtas taip gražiai – triukšmas, išsidažę veidai, konfeti, Žako Renjė ir La Marno klounada, tolydžio augantis Vilio nerimas ir tyliai per minią besiirianti gražioji Enė. O tada vienas kitą atpažįstantys žvilgsniai, nuslopstantis aplinkos gaudesys. Tikrosios meilės galimybė.

Žakas užsidaro su Ene namelyje, bando kiek įmanoma labiau panirti vienas į kitą. Neuždaryti langai – lyg grėsmė, kad pasaulis įsibraus vidun. Vilis eina iš proto viešbučio kambaryje, kasosi, čiaudėja, laukia samdomo žudiko, kuris nužudytų Renjė ir grąžintų Enę.

„-Norėčiau amžinai gyventi tavo balso zenite, kaip tie niekad nenukrintantys purslai pačiame trykštančios čiurkšlės viršuje. Ko juokiesi?

– Nes tai ganėtinai keistas būdas kurti geresnį pasaulį, – atsakė ji.” 75 p.

Enė ir Žakas yra ieškantys pasakojimo veikėjai ir vienas kitam jie yra tų ieškojimų objekto įsikūnijimas. Bet gal reikia atsargiau su tokiomis išvadomis. Nes Enė, tiesa, laukia, ieško meilės, o Žakas – savo aistros objektą įvardija kaip Žydrąją Paukštę. Jo Paukštė, kaip aiškėja iš teksto, nėra tik Enė. Žakas yra kareivis, kuris nuoširdžiai tiki gražiomis idėjomis ir kovoja jas gindamas. Jis supranta, kokia beviltiška ta kova, bet juk „Neapsakomai sunku nutraukti ryšius su savimi, tai yra su teisingumo ir laisvės kitiems poreikiu”. 21p. Man pasirodė, kad Žakas save regi it kokį vienišą didvyrį. Jis lyg ir mėgina atsitraukti iš kovos, bet jį kažkas gena atgal. Kaip savo būsenos atspindį vyriškis kartoja tiksliai neidentifikuotos frazės nuotrupą, kurią priskiria Gorkiui, „Liūdnieji klounai, atliekantys savo humanišką vaidmenį kapitalistinio cirko arenoje..„.

Mylimieji yra labai skirtingi. Enė – Holivudo žvaigždė, o Žakas – kareivis. Romane pastebima, kad jie yra dviejų svajonių fabrikų atstovai. Kinematografo meka ir ideologinė meka, kaip kad tai įvardija pats R. Gary. Abi linkusios iškraipyti idėjas, kuriomis remiasi. Galima nujausti, kad ideologinis svajonių fabrikas yra kur kas labiau įtraukiantis. Enė tikrosios meilės akivaizdoje, nedvejodama nusigręžia nuo savo vyro ir Holivudo, o Žakas savo „cirko arenos” nepalieka.

 „Niekas neturi teisės vertinti idėjos pagal tai, kuo ji virsta, įsikūnijusi gyvenime. Ji ne tam sukurta. Prisilietusi žemės idėja visuomet nusisuka sprandą. Patekusi iš galvos į rankas, visad išsiterlioja šūdu ir krauju. Idėja negali būti vertinama pagal jokį nusikaltimą, įvykdytą jos vardu, jos nerasi nė viename jos įkvėptame modelyje” 20 p.

(Šiek tiek nerimo nuo trečiadienio dangaus)

Žakas neturi jokios priedangos nuo pasauliui grasančio siaubo ir teroro. Meilė yra galimybė atsitraukti, pasislėpti, bet jos nepakanka. Jį su Ene supa idiliškas kraštovaizdis, puikus oras, bet laikraščių antraštės neleidžia užsimiršti. Galima numanyti, kad meilės paieškos šiam veikėjui buvo viltis išsigelbėti. Kiti nuo siaubo gelbėjasi kitomis priemonėmis. Įdomus jo bičiulio La Marno personažas – pokštininkas, pašaipūnas.

„Humoras ir pokštai visada teturėjo vieną motyvą – sušvelninti smūgius, tačiau, viršiję gyvybiškai būtiną minimumą, jie galop tampa tikru šventu šokiu žmogaus, kuriam gyvam nudirtas kailis, ir taip La Marnas pamažu virto tikru besisukančiu dervišu” 27 p.

Turbūt visus juos galima vadinti klounais. Prarajon besiritančio pasaulio ir nepavaldaus likimo akivaizdoje, norint kovoti su apėmusiu netikrumo jausmu, nerimu ir baime kartais galima tik susikuriant labai aiškų vaidmenį. Stoiko, ciniko, pokštininko – tai vienintelis dalykas, kurį galima valdyti. Keista regimybė, kad pagrindas vis dar stabilus. „La Marnas atsistojo, užsivožė skrybėlę. Žiūrėjo į Garantjė, labai žvaliai, jausdamasis lyg išprievartavęs seną močiutę, nusišluostęs varpą į užuolaidas, o paskui nuėjęs į virtuvę ir išgėręs kačiukui įpiltą pienelį” 96 p.

Turbūt geriausiai savo vaidmenį atlieka Vilis. Nusamdydamas žudiką jis įsivaizduoja, jog anas susivoks nušauti jį patį, o ne Enės mylimąjį. Vilis įsivaizduoja, kaip laikraščiai aprašys jo mirtį, o jis pats skaitys tuos straipsnius. Jis vaidina pasirinktą vaidmenį, režisuoja spektaklį ir kartu stebi jį iš šalies. Deja, paaiškėja, kad galiausiai tikrovė nepaklūsta režisūrai. Kaukė netampa veidu.

Tikram klounui nosies nereikia. O katytei išvis nereikia nieko vaidinti.

Rašiau rašiau. Prisėsdama po kelias minutes visą savaitę. Kol vaikas miega. Kol pati neužmigau. Dabar peržiūrėjau ir gaila savęs dėl tokio gana padriko teksto. O ir stebėjau tik paviršių. Net ne visą. R. Gary čia toks, kokį jį labiausiai myliu – besivaipantis, pokštaujantis, bet kartu skausmingai tikras, tikintis. Mano liūdnasis humanistas.

O pabaigai. Parašysiu apie gamtą. Nes paskutiniai vasaros pasispardymai ir pan.

Šiame pasakojime nėra labai ilgų gamtos aprašymų, bet kai pasitaiko – jie labai sodrūs. Daugiausiai gražaus oro. Su Enės tėvu nuolat siejama jūra – jos minimalistinės platumos, ilgesys, kurias jos žadina. Enės ir Žako meilės nuotykis tarpsta nuostabios gamtos apsuptyje. Kartais jie pasitraukia iš namuko, išeina iš miestelio ir lipa į kalną, kol galiausiai atsiduria tokioje vietoje, kur niekas neprimena apie kitus žmones, apie laikmetį ir t.t. Įdomu tai, kad nors galima justi veikėjus kamuojantį nerimą, gamta to niekaip neatliepia (juk žinot, ką turiu omenyje – literatūra ar dailė – artėjant mūšiui dangų užtemdo niūrūs debesys). Karas, mirtys, o saulė švyti ryškiame danguje, didžiuliai medžiai siūbuoja lengvai judinami vėjo ir tingiai tyvuliuoja skaidri jūra. Iš pradžių lyg ir norėjau įsivaizduoti, kad visas tas grožis atspindi Enės ir Žako meilę, bet vėliau pamaniau, kad ta jų meilė nuo pat pradžių temdoma išsiskyrimo šešėlio, tikrosios Žako Paukštės – kovos.

Nutariau, kad gamta čia ir yra tik Gamta – visiška priešprieša Kultūros poliui. Gamta yra gyvybė, šviesa, spalvos, amžinybė. Ji paprasta, tokia, kokia atrodo. Kultūros pasaulis yra karas, apgaulė, nerimas, praradimas, vaidmuo ant vaidmens. Ir net meilė, visas jos didybės pažadas, iš tiesų tik dar viena regimybė.

„-Žakai, kai aš buvau septynmetė mokinukė, mokytoja Paryžiuje mokė mane to, kas tada vadinosi „Daiktų pažinimas”. Tai buvo paveiksluota knyga su paaiškinimais. Paveikslėliai vaizdavo valstietį klojime, kepėją prie krosnies, šeimininkę virtuvėje, šunį, pasitinkantį šeimininką… Stropiai perrašinėjau į sąsiuvinį tą pamoką: „Valstietis pila grūdus į aruodą”, „Kepėjas krosnyje kepa duoną”, „Šeimininkė ruošia pietus šeimai”, „Šuo džiugiai pasitinka šeimininką”. Ir dabar man atrodo, kad tame kukliame mokykliniame vadovėlyje slypėjo visa pasaulio tikrovė, kurią mes pamiršome, kurią praradome, ir kad šiandien tik sena vaikiška knyga ir kitos epochos poeto balsas drįsta ištarti: „Dieve, Dieve, gyvenimas čia pat, šalia, paprastas ir ramus…” 187 p.

Romain Gary. Liūdnieji klounai

Vilnius: Vaga, 2011.-224p.

Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė