Va va draugai… Šuniukai skęsta sniege, šimtai varnų rytais už langų konstruoja savo šamanišką šokį, laikas eina tyliai ir kartu vedasi mane. Stabteliu, nukerpu visai sužydėjusį hiacintą, pamerkiu į vazą ir dedu ant židinio atbrailos. Žiūriu į Mažąjį šeimos žmogų, kepančią vištą, vandenį nešvarių indų pilnoje plautuvėje ir kaskart kai tik visai susikaupiu ties tuo, ką darau – periferinio regėjimo lauke lyg niekur nieko pasirodo tai, kas nematoma.

Laikas sustoja, šuniukai nusipurto sniegą, o mano gyvenimas iš tiesų yra pasaulio gyvenimas. Pasauliui aš nerūpiu, nei šuniukai nerūpi, nei varnos nerūpi. Bet štai jų šokio linija yra pats pasaulis, ir žvaigždės, supančios tą pasaulį, ir visi kosminiai laivai, ir tie, kurie miega kosminiuose laivuose, ir galaktikų gėlės, ir taip toliau.

Bet žinot kaip viskas būna. Ateina savaitgalis ir Aš vėl atrodo svarbiau už tai, kas yra nematoma.

DSC_0442tinkmas

Tada būdama metro septynesdešimt gal kažkelių centimetrų ir dailiai žalių akių, ir šiaip tik truputi neurotiško būdo esu pati svarbiausia. Svarbesnė net už kokių pašepusių varnų šokio pėdsakus.

Yra tik viena bėda. Ieškodama lentynoje vienos knygos radau kitą knygą. Kadangi tai – likimo ženklas, pradėjau skaityti tą kitą knygą. Tai Eugene Herrigel „Dzenas ir lanko menas“ ją pristato prof. Algio Mickūno tekstas.

Esu lankiusi profesoriaus paskaitas, tad gal kažkokie sentimentai. Gal smalsumas, mat jis pats ne kartą yra užsiminęs apie šaudymą iš lanko. Savo tekste A. Mickūnas suveda Vakarus ir Rytus. Visiškai skirtingose kultūrose mąstytojai ieško panašių dalykų, bet keliai, kuriais jie eina – skirtingi. „Dzenas ir lanko menas“ mėgina supažindinti su dzeno praktika.

„Dzenbudistas visuomet gyvena pagal principą,kad jis mąsto ne pasaulį iš sąmonės pozicijos, bet sąmone iš pasaulio pozicijos. Kai pasaulis įgauna savimonę, ir kai sąmonė įgauna savimonę, pasaulis įgauna savimonę.“ A. Mickūnas

Supratot?Ir dar.

„Meninės kūrybos veiksmas dzenbudizme išreiškia tiesioginę pasaulio logiką, o ne logiką apie pasaulį, kaip įprasta manyti Vakaruose“ A. Mickūnas

IMG_2947

Dzeno praktika galima vadinti turbūt bet kokią veiklą, į kurią sugebama besąlygiškai įsitraukti. Populiariai minima ikebana, tapyba ant šilko, kaligrafija, lanko menas. Bet tai gali būti ir malkų kapojimas ar, kaip kad jums paslaugiai demonstruoja Mažasis šeimos žmogus, makaronų rūšiavimas.

Eugen Herrigel knygoje aprašo savo pasirinktą dzeno praktikos būdą – lanko meną. Dėstydamas Imperatoriškajame Tohoku universitete, Sendai,  Japonijoje jis nusprendė lankyti lankininkystės užsiėmimus, taip tikėdamasis perprasti dzeną.

„Įkvėpimas, kartą pareiškė meistras, jungia ir sujungia, sulaikius kvapą įvyksta visa, kas reikalinga, o iškvėpimas išlaisvina ir tobulai užbaigia, įveikdamas bet kokius suvaržymus“ E. Herrigel

Knygos apimtis nėra didelė ir joje E. Herrigel nuosekliai aprašo savo pamokas, pokalbius su mokytoju Kendzo, nesėkmes ir vis gilėjantį suvokimą. Skaityti tikrai nėra sudėtinga. Tiesa, reikia suprasti, kad ši elegantiška knygelė tik menka pažintis su galinga ir apibrėžimams nepasiduodančia praktika, kuriai žmogus gali skirti visą gyvenimą, bet…  likti nieko nepasiekęs.

Įdomiausia tai, kad įžangą parašęs garsus japonų mąstytojas D. T. Suzuki yra sakęs, kad E. Herrigel mėgino siekti dzeno, bet jo esmės vis tik neužčiuopė. O ir pats E. Herrigel savo tekste pripažįsta, kad europiečio galimybės perprasti dzeną yra „apgailėtinai menkos“.

Na, na, gal ponas Suzukis tiesiog nenorėjo visiškai atiduoti Dzeno tvirtovės vakariečiui. Kita vertus, norėjo nenorėjo – internete galima rasti krūvą vadovėlių, pažindinančių su dzenu. Jų tarpe ir iš serijos „vadovai visiškiems idiotams“. Juk mėgstame aiškumą, tad kodėl dzeno, tos „kasdienės sąmonės“ neišrašius papunkčiui?.. O už tai galima padėkoti E. Herrigel, žmogui, kuris mėgino praskleisti rytietiškosios paslapties šydą. Nors tos paslapties lyg ir negalima paaiškinti. Štai ir šioje knygoje minimas vienas dzeno mokytojas, kuris paklaustas, kas yra dzenas tiesiog abejingai tylėjo.

Kaip bebuvę, visos tos dvilypės, neapibrėžtos frazės kaip kad ir „šaulys taikosi pats į save“, ar kažkas panašaus į „didžiausi darbai nudirbami nemąstant“ (šitą pati sugeneravau) puikiai tinka prie išsinešamos kavos, akinių tamsiais rėmeliais ir kitų išskirtinių išskirtinio miestiečio atributų.

IMG_20130121_134301..

Pasakiau, ką pasakiau ir su liepsnose skęstančia mūsų eglute grįžtu prie varnų ir šuniukų.

Tai yra – už šitos ugnies yra tik niekis.

P.S. Mane ir Mažąjį šeimos žmogelį kamuoja peršalimas. Galbūt šios aplinkybės pakanka norint paaiškinti įrašo prigimtį.