Mano naktys keistos. Miegas nyksta lyg koks baltasis raganosis. Dienos įvykiai išsiskleidžia kaip koks atvirlaiškių rinkinys: čia parkas, čia pašalo traškesys, miegančio vaiko rankos, saulė ir debesis. Jungiančios gijos nėra. Kava skani, bet neveikia.

Jau žinot kaip gyvenu. Nė kiek nepavydit, dargi nė už ką nesikeistumėt vietomis su manimi. Jau vien dėl to jaučiatės geriau. Tad savo misiją pakelti jums nuotaiką jau atlikau. Galiu nerausdama tęsti įrašą.

Kadaise „Animal collective” išleido savo naujausią albumą „Centipede HZ„. Tik nuo šio savaitgalio ėmiau jį perklausinėti. Ir iškart prilipo viena daina. Skamba kur bepasisukčiau (gal dėl to, kad vis užsimetu ją „Youtube”?).

„Todays supernatural„. Aišku aš šališka. „Animal collective” man patinka dar nuo tų laikų kai nešiojau breketus (ne, breketų nenešiojau niekada, bet supratot, ką noriu pasakyti).

Neskaitau nieko naujo. Skaitau šį tą seno. Šiek tiek daugiau nei tūkstančio metų senumo.

Skaičiau jau kadaise, bet dabar vėl atsiverčiau. Tai net nėra nuoseklus skaitymas. Bet labai pritinka mano dabartinei būsenai „užmigsiu-kepdama-blynus” (nejuokinga, mat kai Mažasis šeimos žmogus buvo dar visai šviežiai gimęs, kažkurį vakarą užmigau valgydama grikių košę).

O skaitau Sei Shonagon „Priegalvio knygą”. Skaitau ir kartais atrodo, kad pati Sei Shonagon yra visai šalia, o ne už  tūktstantmečio (na, ir visiškai kitos kultūros). Jos reakcijos į daugelį dalykų atrodo tokios „savos”, pažįstamos. Matyt žmonės iš tiesų yra panašūs.

Nebefantazuoju. Įdedu keletą ištraukų. Jei dar nepažįstami, susipažinkit su Sei Shonagon. Paradoksalu, jog nors ji paliko neįtikėtinai ryškų pėdsaką Japonijos kultūroje, bet pati išliko labai paslaptinga. Baigusi tarnybą pas imperatorienę ji tiesiog dingo. Mes galime skaityti tai, ką būtų galima pavadinti labai intymiu dienoraščiu, bet apie jo autorę nežinome beveik nieko. Net vardas yra paslaptis.  „Shonagon” tėra pareigos – rūmų dama.

Atverčiu pirmą pasitaikiusį puslapį. Skaitau porą kartų. Kruopščiai nurašau. Iš skyriaus „Tai, kas nepakenčiama„:

„Pasitaiko, kad meilužis pašoka ryte kaip įgeltas. Triukšmaudamas nervingai veržia diržu plačkelnes, suka apsiausto ar medžioklės rūbo rankoves, garsiai traškindamas kiša kažką užantin, rūpestingai užrišinėja viršutinę juostą. Klūpėdamas patikimai tvirtina ebošio kaspiną, ropodamas keturiomis naršo, ieškodamas to, ką išmėtė išvakarėse:

– Rodos, vakar galvūgalyje padėjau popieriaus lapą ir vėduoklę? Prietemoje nieko nesurasi.

– Na kur gi jie, kur gi? – landžioja po visus kampus.

Triukšmaudami krinta daiktai. Pagaliau surado! Pradeda energingai vėduotis, popierių krūvelę kiša į užantį, o atsisveikindamas meta tik:

– Na, aš einu!

Tikrai imi nekęsti tokio vyriškio!

Auštant palikdamas mylimąją vyriškis neturi itin rūpintis savo apdaru.

Nieko tokio, jei blogai užsiriš kepuraitės raištelį, jei šukuosena ir drabužiai bus netvarkingi, net jeigu apsiaustas užmestas kreivai, – kas gi tokiu metu pamatys ir pasmerks?

Ankstų rytą atėjus atsisveikinimo metui vyras turi elgtis gražiai: gailėtis ir delsti keltis iš meilės guolio.

Dama skubina:

– Jau šviesi diena, mielasis. Ach, tave pamatys!

Vyriškis sunkiai dūsauja. Ach, koks jis būtų laimingas jei rytas niekuomet neišauštų! Sėdėdamas patale neskuba mautis plačkelnių, palinksta prie savo draugužės, šnibžda jai į ausį tai, ko nespėjo pasakyti naktį.

Rodos, apie nieką daugiau negalvoja, o, žiūrėk, jau ir diržą nepastebimai užsirišo.

Vėliau jis kilsteli viršutinę sitomio sąvarą ir kartu su savo drauge eina prie dvivėrių durų.

– Kaip kankinamai slinks diena! – taria damai ir tykiai išslenka. Ši palydi jį ilgesingu žvilgsniu, išsiskyrimo akimirka lieka jos širdyje kaip puikus prisiminimas”

Ši ištrauka pasirodė tokia miela. Kas tas „ebošis”? Kas „sitomis”? Koks skirtumas – viskas taip suprantama… Ir daugelyje jos zuihitsu stiliumi (su mintimi judantis teptukas) parašytų pasažų tas artumas ryškus dėl žmogiškųjų savybių, kurios išlieka universalios nepaisant kultūros, laikmečio ar kitų nereikšmingų aplinkybių. Sei Shonagon bjaurisi nešvariais žmonėmis, ji reikli, ji jaudinasi, ji šiek tiek didžiuojasi, ji atskleidžia savo išankstines nuostatas, o paskui sužavi jautrumu ir pastabumu.

Kitą citatą renkuosi tikslingai. Tai epizodas iš garsiųjų Sei Shonagon sąrašų. Juos mokykloje skaito japonų mokiniai. Dažniausiai Sei Shonagon žinoma vien dėl tų sąrašų. Žodžiai parinkti nepaprastai taupiai, bet pasako labai daug.

„Turi būti stambūs

Dvasininkai. Vaisiai. Namai. Paviržio maišeliai. Tušo lazdelės trynimui.

Vyro akys: pernelyg siauros akys suteikia vyrui moteriškumo. Kita vertus, jei jos didelės kaip lėkštės – jau baisu.

Apvalūs žarijų indai. Laukinės vyšnios. Pušys. Geltonų rožių žiedlapiai.

Stambūs turi būti tiek arkliai, tiek jaučiai.

 

Tai, kas arti, nors ir toli

Dangiškos palaimos buveinė.

Laivo kryptis.

Vyro ir moters santykiai.”

Mokykis žodžio meno, mergaite be breketų. O išmokusi parašyk ką nors vertingo.

Kol nemoki leisk kalbėti kam nors kitam. Kad ir miegančio vaiko rankoms.