Žirafos bėgančios kiek nerangios ir gracingos Afrikos plynėmis, apokaliptinė žirafa liepsnojanti S. Dali paveikslo gelmėje, žirafos ant estiško autobuso šonų, mano sapno žirafos žvaigždžių akimis, žvaigždės, kurios yra žirafos ir neturi akių, žirafos – laiškai, žirafos kaip menininkų vėliavos… Sapnas prasideda, bet niekada nesibaigia.

Kažkada traukiniui dun dun duntant, o vaikui miegant ant kelių, atsiverčiau K.Navako ir A. Žilionytės susirašinėjimų knygą „Visi laiškai – žirafos“. Sakiau sau, jei jau neturiu šokoladukų pabėgimui nuo jūrinio klimato, tada paskaitysiu. Juolab, kad anotacijos žadėjo nuostabų žirafų žaidimą.

(O dar knygos pavadinime yra tas senamadiškas, intymumą žadantis žodelis „laiškai“. Beveik proga žvilgterėti į kieno nors dienoraštį).

Bet „Visi laiškai – žirafos“ nėra įprastas atvejas. Šių laiškų autoriai ne šiaip mezga privačią laiškų grandinę – jie žaidžia smagų intelektualinį žaidimą. Ir laiškai, gal net nėra laiškai tikra ta žodžio prasme. Nors ir rašomi kreipiantis į „Akvilietį“, „Šokėją“, „Vonios kamštį, „Rašytoją“ ar „Kęstutį“ – jie nėra labai intymūs, skirti daugiau tiems, kurie Skaito. Namų darbus atlikusiam skaitytojui (-ai) aiškėja, jog šie laiškai, prieš juos išleidžiant šia rožiniais viršeliais knyga, buvo publikuojami „Šiaurės Atėnuose“…  Ir jie iš tiesų nei laiškai, nei esė – esėlaiškiai. Nepaneigsi, kad tvarinys turi savo patrauklumo – dialogas įneša gyvybės,  kryžiuojasi du žvilgsniai, dvi patirtys. Savo diskusijų objektus rašantieji pasimėgaudami  mėto vienas kitam, kiekvienas išsakydamas savo nuomonę, o dvi juk daugiau nei viena. Įdomu kaip vienas po kito gulantys mini tekstai leidžia stebėti autorių skirtybes. Akvilė jaunatviška, nutrūkstanti nuo grandinės, sapnuojanti atmerktomis akimis, kad tik Kitaip!.. Kęstutis kiek ramesnis, savo tekstuose kartais vis nesusilaikąs ir saugiu priežasties rūbu mėginantis aprengti Akvilės protrūkius.

Gal dėl traukinio, gal dar dėl ko, bet iš pradžių žavėjo ir pasirinktas kalbėjimo (labiau nei rašymo) stilius, kuriame išmoningai pinasi aukštosios ir populiariosios kultūros ikonos, o sapnų ar fantazijų mėsmalės ašmenys be jokių nujaučiamų pastangų kuria unikalius rašančiųjų pasaulio atributus. Gražu kai kasdienybės daiktai išvaduojami nuo griežtų hierarchijos dėsnių ir regos laukas draugiškai įsileidžia paukštį ir kečupą. Ir sąžiningai pasakyk, kas svarbiau – paukštis ar kečupas. Abu jie yra čia. Esėlaiškiai pasirodė įdomūs tuo, kad kviečia kultūros reiškinius ir objektus drąsiai stebėti plačiame kontekste. Izoliacija įmanoma tik laboratorijoje. Realiame gyvenime ir paukštis, ir kečupas yra vienoje gretoje. Kaip ir M. K. Čiurlionis bei trys muškietininkai. „Šokėja“ ir „Rašytojas“ nerdami savo lengvą, laisvą, visą pasaulį aprėpiantį pokabį primena, koks turtas yra išsilavinimas, ir kaip žinojimas leidžia giliau, plačiau išjausti mūsų kultūrinę aplinką.

Esėlaiškiai perskaityti. Traukinys tebevažiuoja. Kasdien vis ten pat. Auštant virš medžių klykaujantys paukščiai ir jausmas – lyg būčiau užsienyje. Puslapiai vėl po pirštais – ką pastebėti, kam užsimerkti? Kiekvienas originalus kreipinys esėlaiškio pradžioje – tęstinumo žyma, nuoroda į prieš tai buvusį tekstą. Kartu ir žaidimo dalis, jei paukštis ir kečupas greta tai ir Akvilė bei Kęstutis gali būti bet kuo. Yra bet kuo.

O čia keli dalykai, kurie man, kaip individualiai skaitytojai, šlubavo. Atversdama knygą žinojau, kad čia – laiškai-ne-laiškai, kad jie vieši ir t.t. Bet rodos, epistolinis žanras užmetė nematomą lasą ir šiek tiek jį truktelėjo. Ta neišvengiama žmogiška vienatvė – ir kaip skardiniam kibire suskamba abiejų respondento ego. Juk skaitydama, sekdama nepaisant traukos dėsnių kampais ir zigzagais šuoliuojančią mintį, jau ir taip galiu įvertinti rašančiųjų intelektualinį išskirtinumą, bet tiek vienas, tiek kitas neatsispiria progai ir pasisako esą Kitokie. „Kitokie“ iškart nurodo bendrą masę iš kurios atsiskiriama. Ir įtariu, kad „Kitokie“ šiuo atveju turbūt reiškia „Geresni“. Tokią išvadą darau jausdama, kad viename poliuje bus televizijos ir pekybos centrų rojuose gyvenantys piliečiai, o kitame – va ir „Vonios kamštis“ ir „Kęstutis“. Būti kitame poliuje – puiku, tai pasakyti garsiai – snobiška. Tad pasisakymas, kad esama Kitokiais įjungė visus traukos dėsnius. Skaitydama vis pamintydavau, ar štai šis tekstas toks yra dėl to, kad jis toks ir kitaip tiesiog negali būti, ar toks dėl to, kad tiesiog norima pasisakyti „Kitaip“. Gal ir pastarasis variantas nėra blogai, bet mano subjektyviu vertinimu kažką daryti tam, kad būtų išsiskirta iš minios reiškia tik dar vieną būdą sekti ta minia (neduok dieve, bus neišlaikyta opozicija).

Kita vertus, gal be reikalo niurzgu, gal epistolikos lasas pačiupo mane pačią. Laiškai-ne-laiškai, esėlaiškiai, bet laiško dėmuo gi yra! Tad nieko keisto, jog nors ir nesu „Astronautas“ ar „Paukštė“ vis tiek pakliūnu į jų mažų flirto minų lauką (ir tas „Kitoniškumo“ referavimas gal tik tėra būdas įsileisti pašnekovininką į intymią erdvę).

Kad jį kur, kai nesi tam pasiruošęs – kažkaip nejauku. Bet laiškas yra ištiesta ranka ir… švelnumas pirštų galuos.

Kitas kliuvinys – perdėtos viltys. Rinktinės nugarėlė, kaip ir priklauso, puošiasi literatūros žmonių atseikėtomis panegirikomis. Jos ir paskatino čiupti knygą ir oriai žengti prie savitarnos kompiuterio bibliotekoje. Kur jau nesugundys manęs kanonų laužytojai, siurrealizmo plunksnomis kutenantys „šiandienos kultūrinius identitetus ir mentalitetus“. Sugundo tas stipriai akcentuojamas šansas sutikti „neįmanomą“. O vėliau jau po visko… Jei nebūtų buvę tokių išpūstų pažadų ir ak, oi kaip tai niekad nematyta – mano ekspektacijos būtų buvę mažesnės. Mano ekspektacijos būtų mažesnės, ir su esėlaiškiais būčiau sutarusi šiek tiek geriau.

Nepaneigsi – autoriai pokalbį mezga virtuoziškai, apsišvietę kaip retas kas, moka žaisti, drąsiai rezga neįtikėtinus sakinius, kur viskas savo vietose, o mintis gali čiuopti beribius patirties lobyno gelmes, be to jie net nėra per daug melancholiški ir trenkiantys kaimu, plūgo raikoma riebia dirva, motina prie vartelių (ir t.t.). Taigi, tas puiku. Bet štai, imdama skaityti tikėjausi nepaprastų atsivėrimų, naujų tiesų. Sutikau dekoratyvius (gerąja prasme) pašnekesius, tiesas, kartasi panašias į jau girdėtas sentencijas, aišku, žirafas. O jų, štai tokių dalykų, yra daugelio laiškų dėžutėse: laiškai apie kojines mezgančias vienuoles, laiškai-piešiniai, laiškai neįskaitoma rašysena, kupini ilgesio laiškai ir, žinoma, laiškai žirafos.

Tiesa, viename iš esėlaiškių K. Navakas mane nuramino, tad kaltę palieku tiems, kurie rašė panegerikas: „Ai, Akvile, važiuos tie traukiniai, eis tie pavasariai, muziejuose dulkės vienaragių iškamšos, bus ruduo, atjos šiaurys, marmuras gulės ir lauks, o mes toliau rašikliais rakinėsime raides, lupsime jas nuo kiekvienos apeksino žievelės, klijuosime prie kopūsto lapo, ir kam? – vien tam, kad nors maža srovele pasižymėtume savo dvasines teritorijas“.88 p.

O kad jau kalbėta apie laiškus – mano mylimiausi (išskyrus tuos, kuriuos gaunu pati) vis dar tebėra A. Greimo ir A. Kašubienės.

Lyginti nereikia. Tik naudojuosi proga pasiūlyti naują skaitinį tiems, kurie nori teksto, prasidedančio kreipiniu, ištiesta ranka.

 „Visi laiškai – žirafos“ Kęstutis Navakas, Akvilė Žilionytė;

 Iliustravo Vitalis Čepkauskas

Vilnius: Vaga, 2011-2012. – 147 p.

Apžvalga publikuota http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/299/lang/1/nID/10090