Važiuojant į kaimą šiaip ne taip pavyko užmigdyti mažąjį nuotykių ieškotoją. Tad turėjau galimybę prisiminti vieną maloniausių dalykų pasaulyje – skaitymą traukinyje.Turėjau kavos ir gerą knygą. Už lango šmėžavo miškeliai, nuobodžiai šiurkštūs kaimo namukų vaizdeliai ir pavieniai arkliukai.

O skaičiau James Hamilton „Dingęs horizontas“. Anotacija įspėjo mane, kad imuosi „literatūros legendos“,  pagal romane aprašytą vietovę buvo pavadintas ištisas Kinijos regionas ir prabangių Azijos viešbučių tinklas. Legenda prasideda taip, kaip ir pridera, „Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėse leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno – apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas…“

Na, tų paieškų daug nebuvo. Be reikalo buvau nusiteikusi, kad išsekę ir sušalę herojai mėgins miegantiems kolegoms nugraužti kojas. Bet taip net geriau. J. Hamilton vyniojamas pasakojimas įtraukia, jis ramus, bet ne per daug ištemptas, stilingas, išbaigtas. Kol kas Žvalgausi po Mėlynojo Mėnulio slėnį ir vis dar laukiu amžino gyvenimo paslapties išaiškėjimo.

 „Regis, jų visų padėtis bjauriai kebli, bet jį apėmė ne drąsos antplūdis, o siaubingas bjaurėjimasis būsimais sunkumais. Štai kad ir panelė Brinklau. Tikėtina, kad tam tikromis aplinkybėmis teks elgtis atsižvelgiant į tai, kad ji – moteris, todėl daug svarbesnė už juos visus kartu paėmus, o jis vengdavo situacijų, kur būtinas toks neproporcingas elgesys“. 29 p.