Nemėgstu baisių knygų, anei baisių filmų. Bet prisimenu, kad buvo autorius, kurio kūrinius kažkodėl skaitydavau (su privalomais baimingais šoktelėjimais nuo knygos).

Tas autorius buvo Stephenas Kingas. Tiesa, paskutinė jo knyga, kurią skaičiau tikrai nebuvo baisi – dienoraštis ir geranoriškų patarimų rinktinė norintiems rašyti „On writing”.

Šiandien S. Kingas švenčia savo 65-ąjį gimtadienį. Vieno sėkmingiausių ir produktyviausių planetos rašytojų kelias į sėkmę nebuvo labai sklandus. Nuo jaunystės ėmęs rašyti įvairias trumpas istorijas,tikro pasisekimo sulaukė tik 1973 m. Kad išsiverstų, vienu metu S. Kingas dirbo pramoninėje skalbykloje. Po sunkios darbo dienos jis dar sugebėdavo susikaupti ir rašyti. Vienas iš „On writing”  svarbių patarimų – tiesiog sėsti ir rašyti, neatidėlioti geresniems laikams ir didesniam įkvėpimui.

Savo atsiminimuose autorius atvirai prisipažįsta, kad buvo įklimpęs alkoholizmą, o kai kurie jo populiariausi kūriniai buvo parašyti apsvaigus nuo narkotikų. S. Kingas neslepia, jog kūrėjams labai sunku atsisakyti alkoholio ar narkotikų, gajus stereotipas, jog be jų pagalbos bus greitai išsisemta.

Cho, kai skaičiau „Švytėjimą” kinkos drebėjo vien dėl to, jog susapnuosiu, kad ir aš Ten esu. Sakiau sau, „viskas, eik, pažiūrėk biški į televizorių, nustumk kažkuo tą knygą..„. Bet vis tiek skaičiau. Iki paskutinio puslapio. Nakties nepamenu. Gal dar tebeieškau išėjimo.