Alyvos, paukščiukai, gėlių klombos mieste ir raudono įdegio ruožai ant neatsargių moterų pečių – žiema pamiršta, gyvenimas tęsiasi. O aš? Ką aš – ištikima romantikai – pagauta švelnumo ištiesiu ranką ir vėl atsiverčiu „Laiškų knygą“. Žiemos dovaną skaidriam žiemos liūdesiui. Iš saugaus šiltos dienos glėbio bandau surašyti savo kuklias impresijas ir tikėtis, kad jos nebus pernelyg egzaltuotos.

Minimą knygą pagauta impulso nusipirkau nepaisant to, kad instinktai, dažniausiai neklysdami atspėjantys „taip“ ar „ne“, tąkart sakė „ne“ viršeliui ir „ne“ pavadinimui (vienas lyg ir per daug nostalgiškas, kitas lyg ir per daug iškalbingas). Ir pirkau turbūt tik todėl, jog kažkas apdairiai tame pačiame viršelyje prirašė, kad vertėjas yra Sigitas Parulskis. Nesu didi gerbėja, bet pamaniau, kad jei jau Jis vertėjas – tai viskas rimčiau nei atrodo. Ir gerai padariau. Mat nuo pirmųjų puslapių atėjo didžioji banga, ir nusinešė ten, kur gali nusinešti tik ji. Už mylimųjų kuždesių. Už vasarnamio. Už Kinijos. Už vaikelio, nulipdyto iš sniego. Už laiko.

 Yra kelių rūšių skaitytojai. O gal yra vienos rūšies skaitytojai, kurie tiesiog keičia skaitymo metodą. Juk galima sugerti puslapiuose glūdintį pasakojimą apie Jį ir Ją ir tai bus pasakojimas tik apie Jį ir Ją. O kitą kartą Jis ir Ji bei jų istorija bus tik Žodžiai, per kuriuos reikšis tai, kas dažnai nėra ir net negali būti išsakoma. O kaip knygoje kitaip ką išsakyti jei ne Žodžiais, kurie tokie skurdūs, ir kuo labiau artėjama prie minties branduolio – tuo skurdesni, dūstantys, susijungiantys į „nepraktiškus“ sąstatus, mėginantys atitrūkti nuo savo pačių Žodiškumo. Mėginant ką svarbaus pasakyti dažnai peršas „Kaip ten“, „Šitą“, „Aną“ – bet kas tie bandantys kažkaip paviršiun prasimušti neįvardijami dalykai, reiškiniai, jausmai? Kuriomis žmogaus juslėmis jie patiriami ir ar išvis patiriami, bet vis tik, matyt, pasirodantys bent menka briauna jei nuojauta mėgina tai verbalizuoti? Sako, „anapus žmogiškosios patirties“. Kurioje pusėje? Mirties? Ar čia pat, kieme besivartančio katino nugaros linkyje, po tomis nematomomis įtampomis, lemiančiomis nervingą ryto medžių šakų judesio amplitudę? „Visa, kas tikra ir laikina, atspindi šviesą. Ta šviesa smelkiasi pro žodžius kaip pro stiklą. Žodžiai egzistuoja, kad praleistų šviesą“. 173 p.

Skaitant „Laiškų knygą“ nuo pat pradžių yra Jis ir Ji. Saša ir Volodia. Yra jų kūniškumas – net detalizuotas: plaukai, nagų šerpetos, šlapia oda. Yra lakūs jausmai, kurie prilimpa prie skaitančiojo lyg savi (gal net kur krusteli širdyje pirmos meilės atgarsiai, glaudžiai supakuoti su sekretais, „tuku-tuku“ žaidimu ir kojinėmis iki kelių). Taigi, yra Sašos ir Volodios gyvenimai, jų prisiminimai, yra jų artimieji, yra painūs šeimyniniai santykiai, yra namai, naminiai gyvūnai, parkas ir t.t.  Tad atrodo teisinga būtų pasakyti, jog „Laiškų“ knyga yra epistolinis romanas, kuriame skaitytojas liudija dviejų, nuo jaunystės intymiai pažįstamų, bet vėliau išsiskyrusių žmonių susirašinėjimą, kuris, kupinas švelnumo tęsiasi visą jų gyvenimą. Kaip švelnus ir gražus pašlovinimas žmogaus jausmų patvarumui. Niekas nedingsta. Kas mylėta – lieka mylima. Žodžiai kabinasi į žodžius, susipynę rankomis jie glaudžiasi ir siekia peržengti vienatvę, mat jei žodis ištartas, jei jis pasieks adresatą – pasaulis nurims. Siela negali būti vieniša, kitaip jai skauda. Lyg ir galima dėti tašką ir eiti į kiemą.

Bet knygoje vienam laiškui keičiant kitą, vienam švelniam atodūsiui kitą, vienai išpažinčiai kitą ir, ak, taip toliau – jau visai užsijautrinęs skaitytojas (šiuo atveju aš) stabteli ir sutrinka, mat ryškėjant  rašančiųjų subjektų asmeninėms erdvėms kyla įtarimas, jog temporalinė dimensija yra šiek tiek iškreipta. Jis yra Kinijoje, dalyvauja Bokserio sukilimo malšinime (1899–1901m.), o Ji mieste, tarkim Rusijoje. Šiek tiek numanant apie ano laikotarpio gyvenimo sąlygas Rusijoje, atrodo, jog Ji keliais gerais dešimtmečiais arčiau mūsų nei Jis. Kita vertus ir Jo vaikystė atrodė esanti  ten pat, nes vien Rusijos elektrifikacijos pradžia datuojama 1880 m., o Volodia savo vaikystėje naudojosi elektra, lankė įprastą mokyklą, buvo apsiskaitęs, nors jo šeima priklausė ne elitiniam visuomenės sluoksniui ir t.t. Detektyvinės deviacijos mėginant atpainioti laiko mazgus lieka nebaigtos, mat sakau sau, jog metai ir vieta nėra svarbu. Temporalinio lauko iškraipymus galiusiai priimu kaip galimybę atsirasti papildomoms prasmėms. Gal nuolat intensyvėjanti, kraupėjanti, fatališkon baigtin krypstanti Volodios  kasdienybė sukilimo pašonėje yra tik gerai išplėtota metafora, perteikianti jo būties sudėtingumą. O gal tie laiškai, kurie rašomi Sašai, iš tiesų nėra rašomi Volodios (ir atvirkščiai), tiesiog patiklus skaitytojas, pasidavęs dialoginei jų pateikimo struktūrai visai nuspėjamai padaro tokias išvadas. Gal tie laiškai yra vieniši, rašomi idealizuojamam subjektui, kuris, išnyrantis iš prisiminimų gelmės nė negali būti realus (juk kiek realūs tie nusmukusiom kojinaitėm vaikystės mylimieji, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos),  „Tiktai kada tu gausi šį laišką? Ir ar gausi? Bet juk žinai, kaip sakoma: nenukeliauja tik tie laiškai, kurie neparašomi”. 119 p., „Žinau, kad parašytas laiškas vis tiek kaip nors pasieks tave, o neparašytas – pradings be pėdsako. Štai ir rašau tau, mano Sašenka!” 173 p. Laiškas šiuo atveju yra tiek būdas prisijaukinti žmogiškąją vienatvę, tiek būdas išlikti, nugalėti mirtį. M. Šiškin viename interviu[i] panaudojo Volodios mintį (o gal Volodia savo laiške M. Šiškin‘o mintį), jog žodžiai yra tarsi laivai, žadantys nugabenti į amžinybę, bet naktį tiems laivams išplaukus supranti, jog žodžiai gal ir įgijo nemirtingumą, bet pats likai ant kranto.

Žiūrint į tuos laivus lengva suprasti, kad adresatas kaip atskiras savarankiškas, realus subjektas laiško autoriui gal net nėra labai svarbus. Tai tiesiog atrama, kryptis kuria liejasi mintys, tai galimybė jas tam tikra forma suskliausti. Tad galiausiai aišku, jog Volodios Saša nėra moteris praradusi savo vaikelį, o Sašos Volodia tikrai nesėdi tvankioje palapinėje. Tiems, kurie nenori su tuo susitaikyti – Saša viename iš savo laiškų net aprauda Volodios žūtį. „Fizinė“ vieno iš herojų mirtis ir lyg niekur nieko besitęsiantis „susirašinėjimo“ procesas primena, kad „Laiškų knyga“ nėra dviejų įsimylėjėlių korespondencija.

Kaip su ta amžinybe? Volodios nėra, bet laiškai rašomi jam – yra. Kitoje barikadų pusėje: Volodia yra, Volodia nežino, ar jis bus, Volodia nežino ar jo laiškai bus išsiųsti, bet jis juos rašo. Jei jis nerašytų – paklaiktų. Ir į ką jis kabinasi, kas jį gelbėja – patys laiškai, jų rašymas, ar tolimas adresatas? Verčiant lapus auga įtarimas, jog iš tiesų svrbiausia ne ilgesio sparnai, ne dailios sakinių konstrukcijos, ir tikrai ne fizinis subjektas, kuris jas rezga, ar tas kits, kuriam jos rezgamos – svarbiausia pati ištarmė.

Nors knygoje jaučiamas laiko audinio iškraipymas, asmeninis laiškus rašančių subjektų laikas teka įprastine kryptimi – nuo jaunystės į brandą. Kapsint gyvenimui bendra knygos nuotaika palaipsniui „tirštėja“, fatališki įvykiai tampa minčių apie baigtį, gyvenimo prasmę katalizatoriais. Palinkusi prie mirštančios mergaitės lovos Saša kalba, „Suprask, gyvenimas – tai švaistymo dovana. Ir viskas jame – eikvojimas. Ir tavo mirtis – tai dovana. Dovana tave mylintiems žmonėms. Žmonėms tai labai svarbu, kai išeina patys artimiausi. Tai irgi dovana. Tiktai taip galima ką nors suprasti. Mylimų, brangių žmonių mirtis – dovana, kuri padeda suprasti tą svarbų dalyką, dėl kurio mes čia esame“. 218 p. Tiesa, abiejų rašančiųjų laiškus santykis su mirtimi skirtingas. Sašos atveju – kontaktas labai asmeniškas, mat miršta podukra, miršta motina, tėvas – mirtis yra nujaučiama, ji pasitinkama, neišvengiamai įžengiama į jos paliktas tuštumas – mirusiųjų daiktus, namus. Volodia tuo tarpu regi kur kas daugiau mirčių, bet jos didžia dalimi beasmenės – jis tarsi stebi žiaurų spektaklį, mirtis čia tik kelias akimirkas regimas vaizdinys – nukirsta galva, sukniubęs kūnas. Abiem atvejais rašymas yra tarsi koks išsigelbėjimas. Volodia desperatiškesnis, mat jo aplinkoje mirtis yra „garantuotesnis“ netikėtumas – vykstant karui natūrali sveiko žmogaus gyvenimo tėkmė nebėra aktuali. Suvokti save kaip unikalią asmenybę ir kartu kaip niekuo neišsiskiriantį pražūčiai pasmerktos masės elementą yra didelis iššūkis. Jau minėtame interviu M. Šiškin‘as svarstė, jog žodžiai jam lyg maži amžinybės kąsneliai iš kurių galima pasistatyti sieną, apsaugančią nuo mirties. Laiškų rašymas yra būtent tokios sienos mūrijimas.

Bet vėl, pasidavus sentimentui, mano mintyse pernelyg daug „Saša“, „Volodia“. Nėra jų. Ne apie juos ta „Laiškų knyga“. Jei jau svarbiausia ištarmė – paleisti žodžiai, žodžiai išsiveržę iš tylos ir vienatvės (net jei nusėdantys ten pat), tai ta ištarmė yra visų, “Atsiverčiu vakarykščias Vakarines, o ten apie mudu“, „Paskui visa, kas gyva, vėl susieis į krūvą“, „Šiluma ir šviesa“. Laiškai yra universalūs, nes galiausiai viskas susieina į šilumą ir šviesą. Gyvybė tęsiasi sklandžiai pereidama iš vienos formos į kitą. Kūnas jai nėra apribojimas, mirtis yra mūsų, žvėrių, augalų slenkstis. Juk Gyvybei mirties nėra. Tad ir gynybinės sienos nereikia. Pabaigai palieku mintį, nors užmušk kvepiančią kaip vienas iš César Vallejo tekstų, “Pasaulis todėl ir yra Pasaulis, kad jame mirštama, tačiau gyvenama toliau. Čia visi ir toliau gyvena tuose pačiuose namuose, vaikšto tais pačiais keliais, sako tuos pačius žodžius, kurių nuolatos viskam pritrūksta, kaip ir anksčiau žiūri į saulėlydį, besitaikantį pasprukti, kaip ir anksčiau, pamirkę kojas dubenyje su karštu vandeniu, karposi nagus. Visi ten pat, kur ir buvo. Ir iš jų negalima atimti jų namų, jų kelių, jų žemės, jų saulėlydžių, jų namų”. 84 p.

„Laiškų knyga“ Michail Šiškin;

 Iš rusų k. vertė Sigitas Parulskis. – Vilnius: Vaga, 2011. – 324 p.