O prisimenat tą seną filmuką, kurį mėgsta jausmingi paskutiniųjų klasių moksleiviai ir tąpat jausmingumą išlaikę studentai? Tą, kur Ežiukas eina pas savo draugą Meškiuką ir pasiklysta rūke. Turbūt, kad prisimenat. Jį žino net tie, kurie pasišaipo iš jausmingų studentų. Žino ir mėgsta. Mažiau kas žino, kad gausybę apdovanojimų susižėręs Jurijaus Noršteino filmukas kilo iš Sergejaus Kozlovo pasakos tuo pačiu pavadinimu. Visai neseniai Lietuvos knygynuose pasirodė stora šio, šiemet mirusio, autoriaus knyga „Ežiukas rūke“ –  joje daugybė pasakų apie garsiąją draugų porelę bei kitus žvėrelius.

Atskiro teksto reikalauja jau vien marga paties rašytojo asmenybė, bet visai neseniai išsamiai apie Sergejų Kozlovą rašė Gintarė Adomaitytė. Neseksiu jos pėdomis, o liksiu „miške, anapus rūko“, kur gyvena Ežiukas ir Meškiukas. Ir pamėginsiu nors kiek priartėti prie jų paslapties.

Knyga, kurios saulėtame viršelyje susiglaudę stovi Ežiukas ir Meškiukas, sudėta įtikinančiai. Ji suskirstyta į keturis skyrius pagal metų ciklą: „Ruduo“, „Žiema“, „Pavasaris“ ir „Vasara“. Kiekviena pasaka iliustruota juodai baltais Sigutės Ach piešinėliais. Iškart norisi pastebėti, kad monochrominės iliustracijos – geras pasirinkimas: jos pernelyg neišsišoka iš teksto, nepaveržia skaitytojo akies, kaip kad būtų, jei knyga būtų spalvota. Tai geras pasirinkimas dar ir dėl to, kad pasakų netrikdo iliustratorės, ypač garsios savo pozityviais ir subtiliais spalvingais atvirukais, legenda (juk Sigutė Ach būtent tokia ir yra – visokių dangumi laipiojančių boružėlių ar skrajojančių karvučių legendos kūrėja). Šiuo atveju, versdama paskutinius puslapius tik pasidžiaugiau, kad nepasitvirtino ta mano baimė, jog iliustratorės asmenybė jausis pernelyg ryškiai. Knygoje tekstas organiškai susilieja su piešiniais, tas ryšys sutvirtinamas ir to, kad kiekvienos pasakos pavadinimas įrašytas „ranka“ linijomis, kurių plastika antrina iliustracijų plastikai – banguotai, apvaliai: tiek piešinukai, tiek užrašai mena vaiko piešinį formos lengvumu.

Nustojus grožėtis paratekstinėmis knygos savybėmis galima pereiti prie pačių pasakų. Visos jos gana trumpos, vyrauja dialogai. Veiksmas dažniausiai vyksta miške, kurio koordinates šiek tiek išduoda tik Gaidžių karalius, „anapus rūko“. Kai kurių pasakų geografija egzotiška – nukeliaujama iki Indijos, Afrikos. Kartais ten – nežinia, sapnuodami ar iš tiesų – nusidangina miško gyventojai; kartais tiesiog žvilgtelima, kaip gyvena afrikietiški begemotai ar krokodilai.

Dažniausiai pasakas sieja herojai. Dažniausiai linksniuojami – Meškiukas, Ežiukas, Kiškis, Voveraitė ir kiti – keliauja iš vienos pasakos į kitą. Skaitytojas ilgainiui pažįsta jų tarpusavio ryšius, charakterius, pomėgius. Ežiuką ir Meškiuką norisi vadinti centrinėmis miško „asmenybėmis“ – būtent jie tekstuose sutinkami dažniausiai; jie turi ir savo šlovės šleifą, kuris išskiria juos (kalbu apie Jurijaus Noršteino filmuką).

Kalbant apie pasakų veikėjus pirmiausiai norisi pastebėti, kad visur veikia gyvūnėliai (tik keliose vietose pasirodo žmonės). Taip pat tie gyvūnėliai, išskyrus keletą užklydėlių, neturi vardų. Jie vienas kitą taip ir šaukia, pavyzdžiui, „Meškiuk!“… Šiek tiek pasvarsčius, toks pasirinkimas – nuostabus. Vardas yra duodamas, jis iškart į kažką nurodo. Juk meškiukas Petras būtų kita nei meškiukas Albinas. O Meškiukas yra Tas, kas jis Yra. Tai būdas išlaikyti veikėją arčiausiai jo tikrosios esybės, nedailinant jos, neinterpretuojant. Meškiukas iš miško, anapus rūko tiesiog yra tas, kas jis yra. Norisi pastebėti, kad dėl to jis artimas bet kokiai kultūrai, nes tuomet aišku, jog tas Miškas yra ne kur nors Rusijos platybėse, o galbūt Žemaitijoje arba Albanijoje… Dėmesį galima atkreipti ir į mažybines formas: kyla mintis, jog toks įvardijimas nereiškia, jog kalbama apie gyvūnėlių jauniklius – tai vėlgi tiesiog dalis to, kas jie yra – švelnūs, geri, jaukūs. Be to, koks jauniklis lyg niekur nieko pats vienas gyvens namuose be tėvų, gaminsis valgyti, kūrensis ugnį ir t.t.

Skaitant tekstus taip pat pastebima, kad nėra akivaizdžios universaliosios „propiškos“ pasakos struktūros, kur herojus nueina vis tą patį transformacijos kelią kovodamas su blogiu, pasitelkdamas magiškus pagalbininkus, siekdamas aiškiai apibrėžto tikslo, galiausiai gaudamas įvertinimą už nuveiktus darbus. Tradicinė pasaka kalba apie pasaulio tvarką. Ji didaktiška, nurodanti elgesio modelius, kurie yra priimtini, užtikrinantys tradiciją.

S. Kozlovo pasakos kitokios. Jas galima priskirti šiais laikais išpopuliarėjusiam nonsenso stilistikos žanrui. Junelė Pūrienė rašė: „Nonsenso stilistika – vienas iš naujausių vaikų literatūros žanrų. Pačioje XX amžiaus pabaigoje pradėjo rašyti jaunesnė menininkų karta, kuri siekė iš vaikų literatūros išgyvendinti didaktikos, pamokymų apraiškas, vengė infantilumo, pasitikėjo vaiko intelektu ir nuovoka bei vadovavosi žaidimo koncepcija“. Tokios pasakos komiškos, keistos, jose gausu nestandartinių įžvalgų. „Ežiukas rūke“ rinktinės pasakose veikėjai didžiąją savo laiko dalį tiesiog mėgaujasi paprastais gyvenimo malonumais: žaidžia miške, bendrauja, džiaugiasi vienas kito draugija, gera arbatą, stebi saulėlydžius… Dauguma veiklų gimsta apmąstymo metu, pavyzdžiui: įlipus į vamzdį galima nukakti į mėnulį; reikia valyti žvaigždes, jog jos neapdulkėtų; liūdesį nubaidytų jūra namuose… Stebuklas šiose pasakose neatrodo stebuklingas – jis toks paprastas, lyg tas kasdienis arbatos puodelis. Veikėjų nevaržo jokie moksliniai realybės dėsniai. Imdamiesi kokios nors, iš pažiūros absurdiškos veiklos – kad ir jūros kūrimo namuose – veikėjai nenustemba kai ji iš tiesų atsiranda. Čia viskas yra įmanoma ir tam nereikia magiškų pagalbininkų ar priemonių: „Žinai, jeigu dar kada mane susapnuosi, tu man pasakyk: „Meškiuk, ei, Meškiuk, ar nori medaus?“ Ir aš tikrai atsakysiu: „Noriu!“ (329 p.). Natūraliai kyla mintis, kad savo kasdienybėje dažnai sustojame prieš įvairias tradicijų užtvaras, kartais tokias pat absurdiškas kaip skrydis į mėnulį vamzdyje. Ir taip nutinka vien dėl to, kad pernelyg pasitikima kolektyvine sąmone, nesiryžtama ar net nekyla minties mąstyti petiems.

Vienas iš išskirtinių pasakų bruožų yra tai, kad jų pagrindine veiksmo ašimi netampa gėrio ir blogio konfrontacija. Galima net drįsti sakyti, kad S. Kozlovo pasakose išvis nėra blogio, su kuriuo reikėtų kovoti. Dažnai pagrindinė žinia yra visa užliejantis džiaugsmas supančiu grožiu. Pastarasis toks didžiulis, kad kartais neįmanoma jo niekaip kitaip „pakelti“ – tik bėgiojant, šokinėjant ar padrikai šūkaujant, t. y., leidžiant išsiveržti gaivališkiems instinktams:

„Sniegas praretėjo, dangus tapo šiek tiek šviesesnis, ir dabar grožis buvo jau toks nepakeliamas, kad Meškiukas tarė:
–  Gal pabėgiokime, ką?“ (133 p.)

Tai nereiškia, kad visose pasakose jų veikėjai nieko kito neveikia tik egzaltuotai šokinėja džiūgaudami savo mišku. Čia yra vietos ir refleksijai. Pavyzdžiui, tylos gaubiami Ežiuko ir Meškiuko pasisėdėjimai verandoje, kol nusileis saulė yra kažkas, ko nebemoka daryti ir dažnas suaugėlis. O kaip kitaip pajusti, kad gyvenama, jei ne šiek tiek stabtelint ir tyloje stebint visa ko tėkmę…

Pasakose nuolat jaučiamas veikėjų „augimas“: visi jų eksperimentai, siekiai, net sapnai praturtina juos, sužadina naujas įžvalgas, kurios gali būti universaliai taikomos kiekvienam. Pavyzdžiui, padrąsintas Kiškis liaujasi bijojęs kitų miško gyvūnėlių, tačiau nekaip negali nustoto bijoti lapų: „Tupi Kiškis po krūmu, visas dreba ir galvoja sau: „Pilko Vilko nebijau, rudės Lapės – nė truputėlio, gauriaus Apuoko – nė iš tolo, bet kai šnara ir byra lapai – baisu…“
Atėjo prie Juodojo akivaro ir paklausė:

– Kodėl, kai byra lapai, man baisu?
– Tai ne lapai byra, tai laikas šnara, – tarė Juodasis akivaras, – o mes klausomės. Visiems baisu.“ (95 p)

Tokių universalių filosofinių pastebėjimų, žadinančių gilesnius apmąstymus, gausu daugelyje knygos pasakojimų.

Tad teiginys, kad S. Kozlovo rinktinė tik šviesios, pozityvios pasakos – gana paviršutiniškas. Čia akcentuojamos pagrindinės gyvenimiškos vertybės, skatinamas jautrumas aplinkai ir aplinkiniams ir, kas svarbiausia, palaikomas kūrybingas mąstymas, kuris niekaip nepriklauso nuo nusistovėjusios socialinės santvarkos, įkyrėjusių taisyklių.

Sergejus Kozlovas. Ežiukas rūke. Pasakos. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. Iliustravo Sigutė Ach. – V.: Nieko rimto, 2010. 366 psl.

Apžvalga publikuota http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/299/lang/1/nID/6772