Gimtadienis atėjo ir praėjo.
Buvau prisiminta ir pasveikinta. Gavau gėlių ir dovanų. Net šampano.
Visada maniau, kad šaunu būti gimusiai 13 dieną. Ir dar per Perseidų lietaus įkarštį.
Tik bėda, kad jau kurį laiką vis pamirštu, kelintą gimtadienį švęsiu. Matyt iš tiesų senstu. Bet yra ir gerų dalykų. Kiekvienais metais vyras padaro gimtadienio nuotraukytę. Šiemetinės fotosesijos rezultatai labai aiškiai atskleidžia mano brandą, o dramatiškas dangus atspindi neramią ir veržlią sielą.
Kamuolinių debesų paklodė ir moteriškė jau be galvos. Dar kartą parodau dangų. Vien tam, kad maždaug suprastumėte visą mane genantį nerimą.
(Čia nepozavau. Jei ką)
Mano gimimo diena draugauja ne tik su meteorais, bet ir su Žoline. Šiemet net beveik ją šventėme. Važiavome į Palangą aplankyti ten atostogavusios draugės su šeima. Ten vėl gavau dovanų. Šią knygą buvau pasiėmus iš bibliotekos, bet nespėjau suskaityti. Maniau, kad tiesiog nusipirksiu.
Bet neprireiks! Nuostabus telepatinio ryšio pavyzdys.
Enciklopedinis skaitinys. Mėgstu tokio tipo kelionių knygas. Nors šiąją turbūt sunku vadinti kelionių knyga…
(Tik menkas įrodymas, kad knyga tikrai mano)
Kaip kad esame įpratę, Palangoje užsukome į „Ramybę”. Gavau savo gražios ir skanios kavos dozę. Pasidžiaugėme puikia atmosfera. Tik… Nežinau, nedrąsu man su tokiais pastebėjimais, bet atrodo, kad maisto kokybė yra suprastėjusi. Nežinau, gal dėl turistų sezono. Gal dėl sunkių laikų. Gaila, nes kai pirmą kartą lankiausi (tas buvo daugiau nei prieš penkis metus) buvau sužavėta puikia virtuve. O gal tik man taip nepasiseka. Kokį trečią kartą iš eilės.
Gera žinia ta, kad bent jau kava ten manęs niekada neliūdina. Matyt dėl to, kad geriu akimis. Ir kad viskas taip gražiai mėlyna aplink. Pats gražiausias fonas Mažajam šeimos žmogui.
Ir išvis apie savo sąlyginai seniai praėjusį gimtadienį pradėjau rašyti tik todėl, kad vakar paštu gavau dar vieną sveikinimą. Nuo seno ir brangaus draugo Pufo ir jo žmonos Jūratės.
(Rožę kaip tik tą vakarą parsivežiau iš sodo).
Labai juokiausi dar prieš atplėšdama voką. O kai jį atplėšiau sakiau „mmmmm..”. Nes mano mielas draugas savo dailia, kaligrafiška, viduramžių vienuolio rašysena surašė mano mylimo poeto (su juo jau pažindinau) W. B. Yeats eilėraštį.
Gražiausia tai, kad aš Pufo su gimtadieniu vis dar nepasveikinu. Ne tik jo. Vieną dieną – mizeris, kitą dieną – pašėlę nuotykiai su mano jaunuoliu, dar kitą – į žmonių planetą grįžtu tik vidurnaktį… Bet vis laukiu, nes atrodo, kad tinkamiausias laikas tą padaryti bus tuoj tuoj, tik reikia palaukti dar milisekundę.
P.S. Įdedu gimtadienio eilėraštį. Juk yra kompiuterinės eros žmonių, kuriems ranka rašyti tekstai yra neįkandamas gūdžių ir neįtinklintų laikų reliktas.
While I wrought out these fitful Danaan rhymes,
My heart would brim with dreams about the times
When we bent down above the fading coals;
And talked of the dark folk, who live in souls
Of passionate men, like bats in the dead trees;
And of the wayward twilight companies,
Who sigh with mingled sorrow and content,
Because their blossoming dreams have never bent
Under the fruit of evil and of good:
And of the embattled flaming multitude
Who rise, wing above wing, flame above flame,
And, like a storm, cry the Ineffable Name,
And with the clashing of their sword blades make
A rapturous music, till the morning break,
And the white hush end all, but the loud beat
Of their long wings, the flash of their white feet.
Leave A Comment