Sakoma, kad įrašus reikia rengti periodiškai, o aš vis kur nors nuklystu.

Štai ir dabar. Už langų nuostabi pūga. Vaikas miega. Raminamai ūkia skalbimo mašinos centrifuga. Rašau „Sniego vaiko“ apžvalgą. Namuose vis randu kokio nors velykinio pyrago riekelę. Perfection.

Bet blogas lieka apleistas.

Norėdama kiek pasitaisyti ir pelnyti šlakelį užuojautos, dalinuosi visais mano laiko rijikais. O! Palaukit, juk šitai reikalauja mažos literatūrinės deviacijos:

Time is eating me. (turbūt netikslus prisiminimas iš užvakar skaityto J.L. Borgeso eilėraščio)

Daryk kaip aš. Kaip didieji. Dostojevskis, Balzakas, Solženicynas. Ėsk šūdą. Iš to gimsta šedevrai“ (Tiksli citata iš Emile Ajar „Pseudo“).

Gerai, tęsiu toliau. Štai keli pagrindiniai mano laiko rijikai.

IMG_3388

Romain Gary yra sena ir didelė meilė („Dangaus šaknys“ yra tos meilės viršukalnė). Kiekviena jo knyga vis kitokia. Tai ne koks V. Pelevinas, kur skaitei vieną – skaitei ir kitas. „Pseudo“ yra keliasluoksnė literatūrinė melagystė. Jau būdamas pripažintas R. Gary ėmė rašyti E. Ajaro slapyvardžiu (tuo slapyvardžiu laimėjo ir antrąją Gonkūrų premiją). „Pseudo“ yra tariama E. Ajaro autobiografija. Mėgaujuosi.

IMG_3389

J. Saramago yra Didžiojo šeimos žmogaus meilė. Bet kaip jau pastebėjot, esu pavydi ir visada įsisuku į jo knygas. Taip, J. Saramago yra meistras. Iš paskos velkasi ilgas gerbėjų atodūsių šleifas. Ir taip, jis kuria puikius „kas, jeigu?..“ romanus. Pripažįstu jo stiliaus išskirtinumą ir t.t. Vis tik šio autoriaus nėra  mano mylimiausiųjų penketuke. Bet skaitau. Iš pavydo ir meilės.

IMG_3390

O čia, prašau, dar vienas meistras. Kazuo Ishiguro. Jei pamenat, visai neseniai pasiūliau jums M. Atwood „Tarnaitės pasakojimo“ apžvalgą. Skaitydama K. Ishiguro randu kažkiek panašią distopiją. Įsivaizduokite vaikus, auginamus organų donorystei. Jei neklystu moterų numylėta Jodi Picoult turi vieną bestselerį panašia tema (šeima augina vaiką kaip donorą pirmam, sergančiam vaikui). Jei klystu nesmerkit – sunku man su tais bestseleriais. Bet grįžtu prie K. Ishiguro. Jo tonas man patinka labiau nei M. Atwood. Pastaroji rėksmingesnė (jei taip galima sakyti), dramatiškesnė. O „Neleisk man išeiti“ daug santūresnis. Įdomus ir pats pasakojimo principas – pasikartojančios laiko elipsės. Lyg ir turėtų būti sunkiau skaityti nei linijinį, tolygų pasakojimą, bet taip nėra. Skanauju net be pyrago.

Tokie tat kuklūs reikalai. Apie kurią nors tikrai papasakosiu ir plačiau. Aišku, jei greitu laiku neprasidės paplūdimio ir pinakoladų sezonas.

2013-03-29 19.19.. (Custom)

(čia mano vakarinio pasivaikščiojimo rezultatas. Įsivaizduokit, kad jis perteikia begalinę melancholiją ir vienatvę komunikacijos pasaulyje. Cha, Didysis šeimos žmogus buvo pasibjaurėjęs mano patetiškumu. Paštetiškumu. )

Pabaigai įdedu vieną J. L. Borgeso eilėraštį. Nes, kaip prisimenat, turiu nuostabią jo poezijos rinktinę ir kartais radus laiko pamirštu viską, išskyrus vakarienę. Ahhh.. Negaliu jo nemylėti. Net mums užsiveriantis pasaulis jo poezijoje yra neįtikėtinai gražus.

Limits.

Of all the streets that blur in to the sunset,
There must be one (which, I am not sure)
That I by now have walked for the last time
Without guessing it, the pawn of that Someone

Who fixes in advance omnipotent laws,
Sets up a secret and unwavering scale
for all the shadows, dreams, and forms
Woven into the texture of this life.

If there is a limit to all things and a measure
And a last time and nothing more and forgetfulness,
Who will tell us to whom in this house
We without knowing it have said farewell?

Through the dawning window night withdraws
And among the stacked books which throw
Irregular shadows on the dim table,
There must be one which I will never read.

There is in the South more than one worn gate,
With its cement urns and planted cactus,
Which is already forbidden to my entry,
Inaccessible, as in a lithograph.

There is a door you have closed forever
And some mirror is expecting you in vain;
To you the crossroads seem wide open,
Yet watching you, four-faced, is a Janus.

There is among all your memories one
Which has now been lost beyond recall.
You will not be seen going down to that fountain
Neither by white sun nor by yellow moon.

You will never recapture what the Persian
Said in his language woven with birds and roses,
When, in the sunset, before the light disperses,
You wish to give words to unforgettable things.

And the steadily flowing Rhone and the lake,
All that vast yesterday over which today I bend?
They will be as lost as Carthage,
Scourged by the Romans with fire and salt.

At dawn I seem to hear the turbulent
Murmur of crowds milling and fading away;
They are all I have been loved by, forgotten by;
Space, time, and Borges now are leaving me.