Aikštelė prie parodų rūmų sausakimša. Šalia įėjimo dega fakelai. Salė antrame aukšte pilna žmonių. Daugelis vyresnio amžiaus. Daugelis su gėlėmis. Toli, pačiame priekyje, puošniame krėsle sėdi pats maestro Vaclovas Straukas.
Net iš savo vietos pačiame gale matau, kad jis jaudinasi. Lapkričio 8d. garsusis Klaipėdos fotografas šventė 90-metį. Vakar Klaipėdos metas Vytautas Grubliauskas jam įteikė miesto garbės piliečio regalijas. Svečiai, sveikinimai nuo aukštų Lietuvos politikų, menininkų – maloni sumaištis, kurios per visą savo gyvenimą tikrai nusipelnė šis fotomenininkas.
Fotografas gimė Šilutės rajone, Požerėje, kaip pat sakė – aukštumose, prie ežero, nuostabiai gražiose vietose. V. Strauko nuomone turbūt įspūdingos gamtos apsuptis lėmė jo didelį jautrumą grožiui.
Jei ne didžioji maestro mūzą ir įkvėpėja, jo žmona ponia Emilija, nežinia ar V. Straukas būtų atradęs fotografiją. Tai ji jam 1952-aisiais padovanojo pirmąjį fotoaparatą. Nuotrauka, kur ponia Emilija delne laiko saulę, labai patiko fotolaboratorijos darbuotojams ir jie panoro ją išsikabinti vitrinoje – toks buvo ir pirmasis fotomenininko apdovanojimas. O tų apdovanojimų sąrašas ilgas ir platus – tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) nusipelniusio fotografo menininko garbės vardas (EFIAP), Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario statusas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija – tai aukščiausio pripažinimo ženklai, sukaupti per ilgus fotografavimo dešimtmečius.
(atleiskit, kiek nukreivojau fotografuodama)
V. Straukas – lyrinio realizmo atstovas. Jo fotografijos šviesios, giedros, švytinčios meile gyvenimui. Man pačiai labiausiai patinka du bene garsiausi jo ciklai „Paskutinis skambutis” (1975-1987 m.) ir „Kopos” (1975m.). „Kopose” ritmingi smėlynų peizažai, jų ornamentai verčia galvoti apie gamtos didybę, kuri lyg niekur nieko monumentaliomis formomis reiškiasi per tokią trapią substanciją kaip smėlis. Juk praeina žmogus ir preciziškas vėjo sukonstruotas statinys suardomas. Išsiduosiu, kartais kai noriu kažko didelio, kažko susiliejančio su dangumi – atsiverčiu V. Strauko fotografijų albumą, susirandu kopas ir lyg niekur nieko patiriu mažą asmeninį nušvitimą.
„Paskutinis skambutis” buvo kurtas ilgus metus ir atsirado turbūt todėl, kad V. Straukas mokykloje dirbo net 30 metų. Apvažinėtos visos Klaipėdos mokyklos, išmaišyta Žemaitija. Maestro ne kartą yra sakęs, ir per miesto garbės piliečio vardo suteikimo ceremoniją priminė, kad didysis jo gyvenimo tikslas buvo sugauti momentą kai prasideda jaunystė. Kai prieš tris metus kalbinau fotografą interviu jis dar pridūrė, kad to momento niekaip nepavyko pagauti, „Tai mano tragedija. – arba per anksti, arba per vėlai. Niekada nepagavau tos akimirkos…„.
„Paskutinio skambučio” fotografijose moksleiviai užfiksuoti arba rugsėjo 1-ąją arba per mokslo baigimo ceremoniją – dėl to jie tokie puošnūs ir emocingi, kupini laisvės, džiaugsmo, lūkesčių. To mūsų pokalbio metu V. Straukas pasakojo, kad labai gerai sutarė su mokiniais, jie laisvai jausdavosi jo kompanijoje, fotografo ir mokinių ryšys būdavo veik telepatinis – fotografuojant beveik nereikėdavo kalbėtis.
V. Straukas labai gerai atsimena ir visus savo fotografijų personažus – vieną merginą pamatė Nidoje, kitos ieškojo per visas Klaipėdos mokyklas, kol rado jau abiturientę, būrelis merginų pakviestos fotografuotis nubėgo į bendrabutį plautis plaukų ir dažytis. Kiek fotografijų, tiek ir istorijų.
Vaclovas Straukas mane traukia savo šmaikštumu ir šiluma. Jis vienas tų žmonių, kurių kompanijoje malonu būti. Ir, tiesa, kokiam knygų mylėtojui nepatiks žmogus, mėgstantis ir rašantis poeziją.
Smagu, kad miesto garbės piliečio titulas šiemet atiteko Vaclovui Straukui. Ir dėl savęs smagu, kad pasiryžau viską spėti ir atidėjusi visus reikalus nuvykau į ceremoniją.
Atleiskite, kad dingau ir palikau jus pačius vienus tokiam ilgam laiko tarpui. Tikiuosi, kad knygas tebeskaitote. Aš tai taip.
Leave A Comment