Praėjusią vasarą atradau rašytoją. Žinot kaip būna. Imi ir atrandi. Vartėmės lovoje, važiavome prie jūros, išdykavome vonioje. Et… tas malonus naujų santykių švelnumas.

Žodžiu, praėjusią vasarą namų bibliotekoje atkapsčiau knygą „Aistrų našta“. Pasiraukiau įsivaizduodama krakmolytas apykakles, bet atsiverčiau. Atsipeikėjau kai buvau perskaičiusi visas namie buvusias W. Somerset Maugham knygas. Per savaitę surijau abu „Aistrų naštos“ tomus, „Tapytą vualį“, „Teatrą“, „Mėnulį ir skatiką“. Hmm.. Lyg ir dar kažkas buvo. Tiek to.

O šią savaitę baigiau skaityti dar vieną jo knygą, kaip mini anotacija – populiariausią – „Skustuvo ašmenys“. Imsiu ir papasakosiu. Turbūt ne vien apie ją, bet apie tai, kas būdinga W. S. Maugham knygoms.

IMG_4108

Šis rašytojas buvo neįtikėtinai populiarus. Išgraibstomi tiražai, vertimai į daugybę kalbų, didžiulis turtas. W. S. Maugham skaitytojai tikrai mėgo. Nesunku suprasti kodėl, mat jis nepaprastai įtaigus ir dėmesį prikaustantis pasakotojas. Tekstas sklandus, neperkrautas, be to sukuriamas intymus ryšys su skaitytojų. Pasakotojas kažkiek atsiriboja nuo pasakojamų įvykių, nebijo kreiptis į skaitytoją, kurį, kaip galima suprasti, laiko lygiaverčiu sau.

Ypatingi ir personažai – jie labai gyvi. Sužavi tai, kad tiesiog neįmanoma pasiduoti stereotipiškam kategorizavimui. Aprašant tiek išorę, tiek vidų nurodomi ne tik patrauklūs, bet ir atstumiantys bruožai. Tad kokia nors mergina gali būti daili pažiūrėti, išsilavinusi, mokanti elgtis kompanijoje, bet lėkštoka ir negražiomis blauzdomis. Arba prisimenant gerąjį daktarą iš „Tapyto vualio“ – pasiaukojantis, protingas, atjaučiantis, nepaprastai stipriai mylintis, bet teisiantis, linkęs į puikybę, pervertinantis savo jėgas ir nemalonių veido bruožų. W. S. Maugham romanuose nėra teigiamų ir neigiamų personažų. Yra tik žmonės, kurie stengiasi rasti geriausią būdą išlikti. Pasakotojas gali konstatuoti bjaurius jų būdo bruožus, bet tai netrukdo jam jais žavėtis.

„Skustuvo ašmenyse“ prasilenkiau su būreliu personažų, kuriuos pasakotojas epizodiškai sutikdavo gana ilgą laiko tarpą. Jis stebėjo jų gyvenimo tėkmę Amerikoje, vėliau Prancūzijoje. Skaitytojui pateikiamas galimas meilės trikampis, kuris niekada nepavirsta realiu trikampiu, nes gyvenime iš tiesų viskas ne taip kaip knygose. Įdomu pastebėti tai, kad ydingesni personažai atrodo kur kas gyvesni, įtikinamesni ir (gal kiek keista) patrauklesni nei tas, kuris pasirinko dvasinių ieškojimų kelią. Bet turbūt reikia pasistengti būti nuoseklesnei. Pradėsiu kąsneliu iš anotacijos. Man pasirodė labai gražus, o kai perskaičiau, sutikau, kad ir taiklus.

„Skustuvo ašmenys“ – nepaprastai lengvas ir gilus pasakojimas apie tai, kad manome gyvenantys, o iš tiesų vaikštome skustuvo ašmenimis. Ir kad kiekvienas gauname ne tai, ko nusipelnome, o tai, ko labiausiai trokštame“.

20130730151923679

Pasakotojas, kuris, koks sutapimas, yra Moemas, skaitytojams pristato savo pažįstamus. Kalbėti pirmu asmeniu, ir nurodyti, jog visi personažai yra kuo tikriausi – nėra naujas triukas. Bet veiksmingas. Mat toks asmeniškumas leidžia kur kas geriau įsijausti, o kaip neįsijausi, jei viskas vyko iš tikrųjų… Manoma, kad visi W. S. Maugham personažai turėjo prototipus realiame gyvenime, bet jie ir buvo tik prototipai. T.y. tai nereiškia, kad realioji „Izabelė“ išvis kada nors sutiko realųjį „Larį“. Romanas juk yra fikcija, žiūrėjau į jį kaip į gražią fantaziją, kuri tam tikra prasme vyko iš tikrųjų. Bent jau kol skaičiau.

Graži, linksma ir visaip šauni Izabelė yra įsimylėjusi Larį, jaunuoliai susižadėję ir planuoja tuoktis, bet… Laris neturi darbo ir atrodo, kad nė nesiruošia jo ieškoti. O Izabelė, net jei ir myli Larį – atsisako tekėti už jo, jei jis negali jai suteikti tos materialinės padėties, kokios ji tikisi. Ką daryti? Izabelė išteka už ją įsimylėjusio turtuolio Grėjaus, o Laris patraukia ieškoti atsakymų į hmm.. turbūt metafizinius klausimus (nors man susidarė įspūdis, kad Lariui sunku apsibrėžti pačius klausimus).

Izabelė ir Laris – neišsipildę mylimieji. Bet tekste nejuntamas joks apgailestavimas dėl nenusisekusios jų ateities. Jie yra patenkinti savo pasirinkimais. Pasakotojas atkreipia dėmesį į prasiveržiantį Izabelės gašlų ilgesį, ar į jos siekį paveikti Larį, bet taip pat aišku, kad ji nė už ką neišsižadėtų savo turimos padėties.

Šie du herojai ir juos siejantis neišsipildęs ryšys tampa romano ašimi. Jiedu atstovauja du skirtingus pradus – Izabelė materialistinį, o Laris dvasinį. Aplink juos, antiheroję ir herojų, konstruojamas pasakojimas. Nors ir nesistengiu iš bet kur ištraukti femininstinės šaknies – vis tik negaliu susilaikyti ir pastebiu, kad Lariui priskiriamas pažinimo siekimas, o Izabelei, moteriai – primityvus noras tiesiog susitvarkyti buitį, užimtį gerą visuomeninę padėtį. Ji tiesiog nesuvokia Lario troškimų. Išvis justi atlaidus požiūris į moteris, kaip į nesugebančias pasiekti tokių dvasinių ir intelektinių aukštumų kaip vyrai. Pasistengsiu tai priimti tik kaip anam laikmečiui būdingą atributą.

„Nebuvau linkęs pasitikėti moterų nuojauta – ji pernelyg dažnai atitinka tai, kuo jos nori tikėti, <…> 214 p.

Šiame romane itin svarbios visuomenės normos. Kokie bebūtų išsilavinę personažai – jie tiki, kad asmeninę laimę galima rasti tik prisiimant tradiciškai nusistovėjusius vaidmenis, paklūstant visuomenės taisyklėms. Nestandartinis elgesys yra laikomas mažų mažiausiai beprotyste, o pradėję elgtis kitaip, nei iš jų tikimasi gali tapti atstumtaisiais. Net meilė nėra tokia stipri, kad ištrūktų numatytų rėmų. Jau minėta Izabelė pasibaisi Lario noru klajoti, mokytis, siekti pažinimo. Tai anaiptol nereiškia, kad ji nori ištekėti už didelės sąskaitos banke – kaip mergina paaiškina Lariui, ji sutiktų būti ir su neturtingu vyru, svarbiausia, kad jis siektų susikurti atitinkamą visuomeninę padėtį.

Einant laikui matyti, kad romano herojai neišklysta iš savo pasirinkto kelio, o vis tvirčiau eina juo. Izabelė tampa ryžtinga moterimi, kuri nenukabina nosies, kai jos turtuolis vyras subankrutuoja, nes tiki, kad jis atsistos ant kojų. Laris ieškodamas pažinimo pasiekia net Indiją. Buvę mylimieji susitinka Prancūzijoje – Izabelė vis dar trokšta Lario, bet jie abu, nors ir draugiškai bendrauja, yra skiriami neperžengiamos prarajos. Lariui svetimas materializmas, jam nerūpi visuomenės nuomonė, o Izabelė tiki, kad materialinė gerovė ir padėtis visuomenėje yra laimės pamatas.

IMG_4078

Man asmeniškai materializmas yra fuj. Šampaną dalinuosi tik su dvasingumu.

Pats pasakotojas, nors ir stengdamasis laikytis neutraliteto vis tik yra materialistinės pusės atstovas. Laris ir jo siekiai jį domina, bet tik taip, kaip mus domintų barzdotos moterys ar žmonės su 50 tatuiruočių ant veido. Pasakotojas ciniškai pasišaipo iš aklai visuomenės normų besilaikančių herojų, jų lėkštumo, tačiau galima suprasti, kad jis pats mėgaujasi turtingo žmogaus gyvenimo privalumais. Gal dėl to prasiveržiančio pasakotojo šališkumo, herojus Laris yra toks netikroviškas. O Izabelė su visomis savo ydomis atrodo kur kas įtikinamesnė

DSC_1344

Gėrio ir blogio prigimties suvokimas, Dievo paieškos – visa tai skamba taip didingai, taip svarbiai. Na, svarbiau nei patogaus namo įsigijimas ir periodiškas lankymasis kviestinėse vakarienėse bei teatre, bet skaitant „Skustuvo ašmenis“ visas tas idealizmas atrodo kiek lėkštas. Toks pat lėkštas kaip ir Izabelės pragmatiškumas. Herojus ir antiherojė, kuriuos atitinkamai jų gyvenimo keliu nukreipia mirtis ir visuomenė, galutiniame etape tarsi susilygina. Tai yra, žiūrint iš pasakotojo distancijos, nė vienas iš jų neatrodo pranašesnis ar svarbesnis.

Jums, mano draugai, primygtinai rekomenduoju paskaityti nors vieną W.S. Maugham knygą – nesvarbu kurią. Jei visai neturite laiko – čiupkite „Tapytą vualį“. Pasidžiaukite rašytoju, kuris puikiai perprato žmogiškąją prigimtį, žvelgė į savo personažus kiek ciniškai, bet visada atlaidžiai, toleruodamas bet kokius jų poelgius, nes jie juk žmogiški.

 „Kai žmogus tampa tyras ir tobulas, jis pradeda traukti prie savęs tuos, kurie ieško tiesos“. 357 p.

Gero skaitymo!

W. Somerset Maugham „Skustuvo ašmenys“,

Tyto Alba, 2009 m. 412 p.

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.