Vasaros žingsniai šiemet labai atsargūs. Gėlės sužydo. Kruiziniai laivai švartuojasi savo terminale. Bet dar kažko trūksta iki drąsių šuolių jūron ir ruduojančiais kūnais užpildytų pliažų.

Laisvadieniai slenka ne ieškant nuošalesnių paplūdimių, o klaidžiojant miesto gatvėmis, bandant pasiklysti ir geriant karštą kavą. Pamaniau, kad tokios nuotaikos legalizuoja poreikį pristatyti vieną pavasario pradžioje pirktą knygą. Iš tiesų sunku pasakyti, kam ją pirkau – sau ar vaikui. Patiko abiems. Pamaniau, parodysiu ir Jums.

DSC_3415 (Atleiskite, nuotraukos bus neįspūdingos kokybės – subraižiau telefono kameros akį)

Pirkinys turėjo būti visai kitas – norėjau pratęsti mūsų turimų drambliuko Pomelo nuotykių kolekciją, bet visai netyčia pamačiau šį šedevrą. Kai pradėjau knygą vartyti net kelis kartus apsidairiau aplink – ji taip skyrėsi nuo savo kolegių lentynose, kad kažkodėl patikėjau, kad čia atsidūrė atsitiktinai, gal buvo išspjauta iš kitos dimensijos, pasiklydo laike ar dar kas.

„Mano slėnis“ yra 1989 m. Claude Ponti parašyta ir nupiešta knyga, kurioje pasakojama apie Tvimsiukus ir jų gyvenamą slėnį.

DSC_3417

Piešiniai šioje knygoje yra svarbesni už tekstą, pastarasis lyg užkadriniai komentarai, tam tikros gairės, užvedančios ant kelio. Tad šios knygos skaityti kartu su vaiku nelabai ir pavyks. Gilinimasis į ją – aktyvus procesas. Slėnio žemėlapio tyrinėjimas, pažindinimasis su Tvimsiukų Namamedžio planu, visų panoraminių piešinių užkaborių naršymas – tai įtraukianti vizualinė kelionė. Susipažinę su slėnio planu žinome kiekvienos kertelės pavadinimus – tekste paminimos tikrai ne visos, tad belieka tenkinti smalsumą gilinantis į peizažus, keliauti savarankiškai.

DSC_3420

Knygos autorius Claude Ponti pirmąją savo knygą „L’album d’Adèle“ 1986 m. nupiešė dukrai Adelei. Tada jis manė, kad tai bus vienkartinis nuotykis. Bet kai knyga visiškai pakerėjo skaitytojus, jis piešė ir rašė toliau. 2006 m. jis buvo įvertintas Prix Sorcières Spécial už viso gyvenimo nuopelnus.

C. Ponti yra savo šalyje mylimas iliustratorius: jį skaito vaikai ir suaugusieji, jo knygas studentai analizuoja universitetuose. Pats C. Ponti sakosi esąs ne akrobatas, į vaikus žiūrintis pagarbiai, esą jie yra žmonės kūrimosi procese ir jiems kartais nėra akivaizdu tai, kas akivaizdu suaugusiems.

Vartant „Mano slėnis“ aiškėja literatūros tyrėjų domėjimasis C. Ponti fikciniu pasauliu, jo kūrimo principais ir jo santykiais su tikrove.

Slėnis, kuriame auga Namamedis yra pagrindinis piešinys visoje knygoje – verčiant jos puslapius jis sutinkamas dar ne kartą – kitaip apšviestas, skirtingais metų laikais, redukuotas į žemėlapį. Įdomu ir tai, kad porą kartų nurodoma į pasaulį už slėnio ribų. Vieną kartą tai Šalis Užušios ir jos aprašas bei koordinatės žemėlapyje indikuoja, kad ją galima pamatyti žiūrint iš už slėnio ribų. Tai yra, už slėnio ribų tiesiogine prasme, „Jei esi ant Mėlynųjų Uolų ir prieš pat audrą pasisuki į priešngą pusę, gali pamatyti Šalį Užušios. Ir ten patekti“, Mėlynosios Uolos yra apatinė slėnio piešinio riba, tad žingsnis į Šalį Užušios yra žingsnis iš knygos.

DSC_3418

C. Ponti taip pat skiria daug dėmesio žaidimams, ne vienas tekstas ar pasakojimo atkarpa skirta vien Tvimsiukų žaidimams, kurie yra svarbi jų gyvenimo dalis. Tai gali būti žiemos žaidimai, lietaus, vasaros, žaidimai Namamedyje, klaidžiojimo miške žaidimai ar t.t. Namelis medyje yra šviesus daugelio vaikystės prisiminimas – Namamedis yra namelio medyje tikrovė kitokiame pasaulyje – tai medis namas. Jei namelis medyje yra surenčiamas šakose, tai Namamedis yra specialiai išauginamas pagal šeimos poreikius, jo kambariai išsiformuoja kamieno ertmėse.

DSC_3423

Galima pastebėti, kad žaidimai Tvimsiukams yra labai svarbūs, net jų kapinėse yra „mėgusių klausytis žaidžiančių vaikų sodelis„. Tai, kad knygoje išvis yra kapinės – nesiimant jų kažkaip papildomai akcentuoti ar paaiškinti primena C. Ponti pastabą apie pagarbą vaikams.

DSC_3421

Būtų įdomu sulaukti ir daugiau C. Ponti knygų vertimų (o gal jų yra tik dar nepastebėjau), mat nurodoma, kad šios knygos dažnai siejasi viena su kita – jų personažai migruoja. Ir tik skaitant (ar vartant) jas vieną po kitos galima iš tiesų įvertinti šio autoriaus kosntruojamo specifinio pasaulio tvarką, jo žaidimą su erdve, fikcija ir tikrove.

susipažinkite su Tvimsiukais, net jei aplinkui nesisukioja mažamečiai nuotykių ieškotojai. Rytoj Joninės ir kuo jautresnis stebuklų radaras – tuo linksmiau. Ką gali žinoti, kas dar be visokių vabalų slepiasi naktiniuose papartynuose. Gerų vasaros naktų Jums ir

nepamirškite atvažiuoti prie

jūros.

 „Man gimus mama nusistebėjo: „Koks gražiukas Tvimsiukas, švelnutsi kaip Vešlivešli Sala. Tavo vardas bus Putšimėlis“. Mama mane pabučiavo, o tėtis pakėlė ant delno ir parodė pasauliui, žvaigždėms ir mėnuliui. Jis tarė: „Štai mūsų naujagimis Putšimėlis!“ Mane išvydo visas pasaulis, o aš pamačiau, koks tas pasaulis didelis: viršuj dangus, apačioj mano slėnis ir mano šeima vidury“