Namuose sklaidosi aliuminio folijos gabalai. Kaip snaigės, kaip plaštakės, kaip… aliuminio folijos gabalai.

Mažasis šeimos žmogus periodiškai nusimauna pėdkelnes ir sukiša jas į skalbimo mašiną. Paaiškinęs kažką rimtu balsu nueina ir susiranda mano piniginę. Kas gali būti įdomiau už centų skambėjimą juos metant už sofos!.. „-Ką, mama? Žaisti su sunkvežimiu? Tu ką – juokauji?”

Kraunuosi lagaminą. Šukuojuosi plaukus, kvėpinuosi.  Noriu atostogų arba kito gyvenimo.

Net turiu išsirinkusi keletą vietų. Pasidalinsiu ir su jumis. Maža ką – gal ir jūs kenčiate nuo vitaminų trūkumo bei niūrių varnų už langų

1. Viduržemis.

Kartą J. R. R. Tolkien sukūrė pasaulį. Ir iki šiol rašantiems fantasy tipo pasakojimus sunku ištrūkti iš to pasaulio žemėlapio. Čia gyvena nykštukai, elfai, hobitai, išsibarstę žmonių gentys, veisiasi keistos tamsos jėgos. Kalnai, jūros, slėniai, lygumos, neįžengiami miškai su savo paslaptimis. Izoliuotas ir senovinis pasaulis.

Na, žinot, kad Viduržemyje vyko „Hobito” bei „Žiedų valdovo” serijos knygose aprašyti nuotykiai (tik pasitikslinu).

Viduržemio pasaulis ne tik gražus, bet ir gyvas. Jis turi ilgą istoriją, savo mitologiją, dainas, poemas. Norisi paminėti ir triukšmingus svečių namus. Kaip keliautojai tai man yra tikrai svarbu.

2. Žemjūrė.

Tai Ursulos K. Le Guin išmąstyta erdvė, kurioje plėtojamas legendinės knygos „Žemjūrės burtininkas” (ir jos tęsinių) veiksmas. Jei Viduržemis yra kolektyvo pasaulis, triukšmingas, susiraizgęs įvairiais santykių tinklais, tai Žemjūrė visai kitokia – atšiauresnė, išsiskaidžiusi salomis, su nepatikliais gyventojais.

Pats tas tiems, kam patinka niūrūs jūreiviai. Arba kas norėtų įsidarbinti orus tvarkančiu burtininku.

3. Muminukų slėnis

Tove Marika Jansson sukūrė pasaulį apvalių formų monstriukams mumiams. Jo centras – muminukų slėnis, nepaprastai tinkamas jaukiems žaidimams. Už slėnio ribų tyko paslaptys.

Mumiai yra prisirišę prie savo namų, bet dažnai leidžiasi į tiriamasias ekspedicijas.

4. Narnija.

Clive Staples Lewis sukurtą Narnijos pasaulį galima pasiekti per spintą. Manau, kad maniškė pakankamai didelė (ir pakankamai prigrūsta), kad galėtų tarnauti kaip stebulingasis portalas. Tiesa, nežinau ar norėčiau pakliūti į tokį politinų kovų drąskomą pasaulį – demokratas liūtas ir diktatoriškoji peraugusi Snieguolė, tfu, Ledo karalienė.

5. Alisos aptiktas pasaulis.

Turbūt nemanėt, jog praleisiu Lewis Carroll šedevrą, paslėptą triušio oloje? Kadangi nepasižymiu geru humoro jausmu Alisos stebuklų šalis ir Veidrodžio karalystė manęs niekad pernelyg netraukė. Haliucinogeniniai preparatai, kone kiauliški magijos triukai… To man tiesiog būtų per daug.

6. George R. R. Martin „Ledo ir ugnies” giesmės ciklo knygų pasaulis.

Tai pasaulis savo detalumu besilygiuojantis į J. R. R. Tolkien pasaulį. Tik čia blogis nėra centruojamas. Išvis sunku kalbėti apie tai, kas yra blogis – tiesiog visi kovoja už savo interesus.

Kaip bebuvę šis pasaulis yra ant bangos. Ant didžiosios bangos. Jei susigundėt galit parsisiųsti žemėlapių knygą.

Įtariu, kad aš mieliau lengvabūdiškai trinčiausi kokioje nors Viduržemio smuklėje, nei vaikščiočiau ant pirštų galų Kings Lendinge, bijodama būti nunuodyta, papjauta ar suviliota į bordelį (taip, įtariu, galėtų nutikti ir tai).

7. Nangijala ir Nangijila

Tiesa, nežinau ar techniškai teisinga kaip kelionės tikslą nurodyti… anapusinį pasaulį. Kita vertus, visi prieš tai minėti pasauliai (žvelgiant grynai techniškai) taip pat neegzistuoja (tikrai!).

Tai Astrid Lindgren sukurtas pasaulis, kuriame po mirties atsiduria du broliukai. Iki pat šių dienų kaip koks kūdikis apsipilu ašaromis skaitydama pirmus „Brolių liūtaširdžių” puslapis. Nangijala nėra išbaigta, neturi išsamių žemėlapių, gausybės tautų, istorijos ir pan. Bet ten yra Vyšnių slėnis. Tai vieta, kur kiekvienas turės namus. Kur tekės upelis ir susitiks tie, kurie išsiskyrė.

Čia susipratau, kad galėčiau įsteigti mažų mažiausiai kelionių agentūrą. Juk sąrašą galima tęsti su Hogsvartu, „Šiaurės pašvaistės” pasauliu, nykstančiu „Begalinės istorijos”  pasauliu, Makondu ir t.t.

Tada netyčia pažiūrėjau filmą „Another earth” (pasiteisindama galiu tik pasakyti, jog buvo pasibaigę visų kvailų komedijų ištekliai). Virš Žemės sušvinta kita planeta,  identiška Žemei. Galiausiai paaiškėja, kad joje gyvena net tie patys žmonės kaip Žemėje.

Pamaniau, kad jei išsikraustysiu į kitą pasaulį arba pasirinksiu kitą gyvenimą – galiausiai vis tiek sutiksiu save. Nieko naujo. Nieko įdomaus. Išsipakuoju lagaminą ir einu surinkti folijos gniutulų.

Nors vakare mielai šoktelėčiau į kokią smuklę.