"Somewhere out there beyond the cordons, beyond the fields and marshes, abandoned machines roamed like stray dogs. They wandered about impatiently, restless in the new wind sweeping through the country. They smelled something in the air, something unfamiliar".
Knygos tekstas pasakoja apie reikšmę ir tai, kas nutinka, kai pasiekiame jos ribas.
Knyga prasideda gimdymu ir negyvo naujagimio palikimu dykynėje plėšrūnams. Tai taip jau pirmomis eilutėmis knyga prarado mane - nieko nėra baisiau drama dėl dramos, paryškinimo paryškinimas.
"Some of us who survive the worst survive it into bare inexistence" (142 p.)
Knyga pasakoja apie senovės Estiją - tą, kurios tankiuose miškuose gyveno tauta, kalbanti gyvačių kalba. Ši kalba leido estams valdyti gyvūnus - jodinėti ir melžti vilkus, pasikviesti elnią susimanius valgyti ir t.t. Kol vyrai kariavo estės mezgė romanus su lokiais, naktimis vanodavosi mėnulio dulkėmis sulipusios į aukštas pušis. Vyrai tarp kitko irgi įdomūs, kadaise turėjo nuodingus dantis ir mokėjo į pagalbą prisišaukti galingąją šiaurės varlę (na iš tiesų ta būtybė lyg ir drakonas, bet sako, kad pažodžiui išsiverčia kaip varlė).
"In Aboriginal belief , an unsung landi s a dead land: since, if the songs are forgotten, the land itself will die" (Pirmieji gyventojai tikėjo, kad neišdainuota žemė yra mirusi žemė: taigi, jei dainos yra pamirštos - pati žemė numirs).
"I also know that if we are to live ourselves there comes a point at which we must relinquish the dead, let them go, keep them dead. Let them become the photograph on the table. Let them become the name on the trust accounts. Let them go in the water"
"Everything under" yra beveik pažodinis Edipo mito perpasakojimas. Tik vietoj Tėbų veiksmas vyksta Anglijoje. Edipas yra mergina, kuri bandydama paslėpti savo tapatybę persirengia vaikinu (Margo/Markusas). Karalienė Jokastė yra laisvų pažiūrų baržos savininkė Sara, karalius Lajas - aklas baržininkas.
Taip nutiko, kad parašiau knygą. Rašiau žiūrėdama į Šv. Petro bažnyčios bokštą per savo kambario langą Rygoje. Toje pačioje Rygoje kavinėje, kur susikaupti neleido balandžius iš kavinės vaikanti įsiutus padavėja. Rašiau tuščiame Saremos salos viešbučio restorane. Rašiau Klaipėdos kavinėse, traukinyje į (ir iš) Vilniaus, prie stalo, kieme, ant sofos, lovoje.
Sakoma, kad A. von Humboldo vardu pavadinta daugiausia dalykų pasaulyje – gyvūnų rūšys, vandenyno srovė, augalai, asteroidai, miestai ir miesteliai, nacionaliniai parkai, įlankos, ežerai, kalnai ir t.t., o kur dar įvairios švietimo įstaigos, gatvės, monumentai.
From nothingness, there arose great love; now, its source nullified, that love, searching and sick, converts to the most abysmal suffering imaginable (46 p.)
Svarbu yra... pasakyti apie pasaulį kažką naujo. Bet ne kokią bereikšmę bendrybę! ...Ir ne kokį niekam neįdomų faktelį. (M.Anušauskaitė, 47p.).
„Uliso“ kelionėje pas skaitytojus buvo visko: tikras teismo procesas, priešininkai ir pagalbininkai. Pavyzdžiui, Virginia Wulf šį kūrinį kritikavo, o J. Joyce draugas Ernest Hemingway padėjo kontrabanda įvežti per Kanadą.
"Jei jam (Atilai) būtų buvę pasakyta: "Nuo šiol tu Romos pilietis!" - jis būtų apsigobęs toga, pradėjęs kalbėti lotyniškai ir tapęs imperijos valios vykdytoju. Bet jam buvo pasakyta: "Tu - barbaras ir netikėlis" - ir jis tesvajojo nuniokoti šalį" (267 p.).
"Tavo judesiai yra manyje, pažįstu tave nuo seniaussių laikų, pažinojau tave nuo pat pirmos akimirkos, bet netapau artimesnis. Gerai šitaip: nesaugosiu kiekvieno tavo žingsnio, negalėsiu padėti, jei pargriūsi: jei lūš tavo koja, tu žūsi, kaip kad aš žūčiau. Aš žiūriu, kaip tu eini, žiūriu, žiūriu... žiūriu, kaip plauki tarp gluosnių ir žolynų it pilnatis rugpjūtį, o kai pailsti ir užmiegi, sėdžiu šalia ir žiūriu į tavo veidą: per miegus šypsaisi - arba bijai; klausausi tavo alsavimo ir nebijau, kad jis nutrūks. Vieną dieną tai atsitik; mes kelionėje" (67 p.).
