"Tavo judesiai yra manyje, pažįstu tave nuo seniaussių laikų, pažinojau tave nuo pat pirmos akimirkos, bet netapau artimesnis. Gerai šitaip: nesaugosiu kiekvieno tavo žingsnio, negalėsiu padėti, jei pargriūsi: jei lūš tavo koja, tu žūsi, kaip kad aš žūčiau. Aš žiūriu, kaip tu eini, žiūriu, žiūriu... žiūriu, kaip plauki tarp gluosnių ir žolynų it pilnatis rugpjūtį, o kai pailsti ir užmiegi, sėdžiu šalia ir žiūriu į tavo veidą: per miegus šypsaisi - arba bijai; klausausi tavo alsavimo ir nebijau, kad jis nutrūks. Vieną dieną tai atsitik; mes kelionėje" (67 p.).