Ši knyga nėra nauja. Nėra nežinoma.

Bet esu drąsi ir prisipažįstu, kad ją perskaičiau tik praėjusį mėnesį (vis ne vakar).

Neskaičiusius kviečiu vienytis visuomeninei akcijai – nesigėdyti ir taip pat ją perskaityti. Rytoj. Poryt. Kitą savaitę. Knyga nedings. Pelės neišsivaikščios. Holokaustas, na, patys suprantat – jis amžinas.

IMG_3307

Kultinis Art Spiegelman grafinis romanas pasakoja apie šeimos ir tautos likimą, holokaustą. Žinau, žinau, tema jau tiek nuvalkiota, kad vystosi imunitetas, kyla eretiškos mintys („koks skirtumas – palikim istoriją istorijai“).

„Mausas“ įdomus tuo, kad apie holokaustą pasakoja antros kartos liudytojas, kuris pats nė nebuvo koncentracijos stovyklose ir gimė jau po karo. Tai – pats Artas, jis sumano nupiešti knygą apie holokaustą ir herojumi pasirenka savo tėvą, keistą, vaidingo charakterio asmenybę.

Kaip jautriai rašoma knygos atvarte:

„Maus“ gali  (ir buvo) vertinamas kaip psichologinė alegorija. Jame liudijami ne vien tikri karo laikų įvykiai, bet ir psichologiniai jų padariniai. Karą perėjęs žmogus išgyveną nesugrąžinamą metamorfozę. Dvasinė trauma lemia tam tikrą socialinį luošumą, kuris veikia visus žmogaus kontaktus su išoriniu pasauliu ir iš dalies yra perduodamas vaikams ir artimiesiems. Artas Spiegelmanas autobiografiniame romane bando susidoroti tiek su tėvo, tiek su savo neprašytai gautu dvasiniu luošumu.

Knygą prarijau beveik vienu kąsniu. Vėliau sėdėjau sugrubusia širdimi ir svarsčiau, kad kūrėjo sąžiningumas yra galingiausias ginklas.

IMG_3312

Arto tėvas iš tiesų nėra pats simpatiškiausias personažas. Štai čia jis ką tik itin praktiškai patikrino būsimos sužadėtinės spintą.

Holokaustas yra baisus pasaulio prisiminimas. Skaitant apie jį užplūsta sunkiai suvokiamų, intensyvių vaizdinių banga (išskiriamos šeimos, vaikai už kojų trankomi į sieną, muilas iš žmonių taukų, auksas iš dantų, masiškai deginami kūnai, dujų kameros, badas, šaltis ir t.t.). Visa tai kartais tiesiog peržengia empatijos ribas. Prisipažinsiu, vargšė Ana Frank mane uždusino ir norėjau kuo greičiau ją praversti. O Balio Sruogos „Dievų mišką“ perskaičiau kelis kartus. Jo humoras buvo ta ištiesta ranka, į kurią įsikibus galima eiti kartu.

A. Spiegelman „Mausas“ vėl kitoks. Pirmas palengvinimas – pasirinktas veikėjų vaizdavimas, jie zoomorfiniai. Žydai yra pelės, vokiečiai – katės, lenkai – kiaulės ir pan. Toks vaizdavimas tarsi nurodo, kad viskas netikra, na, bent jau ne žmonėms nutiko. Be to, kiekvienas gyvūnas asocijuojasi su tam tikromis savybėmis, tad atrodo, kad A. Spiegelman tarsi siūlo nesidrovėti ir praturtinti veikėjų paveikslus. Antros dalies pradžioje, citata iš laikraščio straipsnio Vokietijoje, 1930 m. tarsi patikina, kodėl pasirinkti būtent tokie gyvūnai.

Žmonija nėra sukūrusi labiau apgailėtino idealo kaip Peliukas Mikis… Nė vienam savarankiškam, sveikai mąstančiam ir doram jaunuoliui nekyla mintis, kad purvinas, nešvarumais apėjęs graužikas, didžiausias bakterijų platintojas gyvūnijos pasaulyje, gali įkūnyti idealų gyvūną… Šalin žydišką žmonių sugyvulėjimą! Šalin Peliuką Mikį! Nešiokite svastiką!

Komiksų formatas skaitytojui vėl yra tam tikras palengvinimas. Juk klasikiniu požiūriu komiksas yra populiariosios kultūros atributas (jau atleiskit man, bet neimsiu spekuliuoti apie Lascaux urvų piešinius), tad ir imantis jų turinio neįsitempiama.

Pasakojimas, rodos, visai paprastas. Sūnus bendrauja su savo keistuoliu, laužyta anglų kalba kalbančiu tėvu, bando iškvosti jo apie patirtis karo metu. Tėvas leidžiasi į prisiminimus, bet niekad pernelyg ilgai neatitrūkstama nuo dabarties.

IMG_3311

Stebint iš laiko perspektyvos holokaustas yra sunkiai aprėpiamo mąsto reiškinys. Sunku suvirškinti nacių užmojį, sunku suvirškinti skaičius, žmonių elgesį. Tuo tarpu Arto tėvo pasakojime visa regima iš vidaus, įvykiai rutuliojasi lėtai, iš pradžių nejuntama jokio fatališkumo. Sunkėjančias gyvenimo aplinkybes veikėjai priima susiverždami diržus ir neprarasdami išradingumo. Vladekui (toks tėvo vardas) nuolat maga prasimanyti pinigų, tad jo pasakojime gana praktiškas, jame nėra ilgų apgailestavimų, neišduodamos vidinės dramos ir t.t. Tai nereiškia, kad jam nėra sunku, tiesiog pasakodamas sūnui jis kalba ne apie jausmus, o dėsto įvykių seką. Kartais jį kalbinantis Artas net provokuoja būti jausmingesniam, bet pragmatiškasis tėvas nelabai kimba ant to kabliuko. Jis sąžiningai pripažįsta, kad buvo sunku, baisu, bet nesiima rypuoti.

IMG_3310

Neapsigaukit, jo pasakojime netrūksta ir tikrai liūdnų prisiminimų. Pavyzdžiui, pirmagimio, dar visai mažo sūnaus mirtis. Jį ir savo vaikelius nunuodija giminaitė, savižudybę pasirenkanti vietoj koncentracijos stovyklos.

IMG_3309

„Mause“ pasyviai veikia ir Ania, Arto motina, Vladeko žmona, kuri taip pat pergyveno holokaustą. Ji nusižudo jau gyvendama Amerikoje. Anios mirtis palaužia Vladeką ir slegia patį Artą. Jos mirtis taip pat nuolat primena, kad praeitis iš tiesų nepraeina, o visos patirtys lieka greta.

„Kitokia grafika“ informuoja, kad „Mausas“ daugiausiai dėmesio sulaukė ne dėl temos, herojų, bet dėl kalbos. Vladeko kalba laužyta ir esą, nemažai leidėjų turėjo bėdų su jos adaptacija (vertimuose). Art Spiegelman reikalavo išlaikyti tėvo kalbą autentišką, jos nešiuolaikinti, netaisyti, mat tai – jo tapatybės dalis ir labai svarbi pasakojimo gija. Laužyta kalba nurodo sulaužytą ir vėliau nebeatsistačiusią asmenybę. Kalba Vladeką atskiria nuo kitų amerikiečių, nuo tų, kurie sugebėjo adaptuotis. Nors man nė nereikia pasakoti, „Kitokia grafika“ į knygą įdėjo laiškelį, kuriame viską paaiškino,

Netaisyklinga Vladeko kalba iliustruoja vidinę šio žmogaus būseną – Holokausto trauma pakeitė jo sąmonę bei pasaulėvaizdį. Atvykęs į JAV, jis ten nepritapo, taip iki galo ir neišmoko kalbos, ir vos prasižiojęs yra kaipmat atpažįstamas kaip lenkų žydas. Perėjęs karą ir kraštutinės atskirties patyrimą, dabar jis pats tiek sąmoningai, tiek pasąmoningai siekia atskirties nuo jam įtartinos ir nesuprantamos visuomenės, ir tą transliuoja jo kalba.

IMG_3308

„Mausas“ pasakoja ne tik apie Vladeko nešamą Holokausto naštą. Tą naštą neša ir jo sūnus. Nors tai atrodo neįtikėtina, jis kažkiek apgailestauja ir jaučia kaltę, kad nebuvo su tėvais karo metu. Juk tuomet Artas juos suprastų. Jis būtų buvęs kartu. Jis būtų viską patyręs. Gal tuomet jų bendravimas būtų kitoks. Gal tėvas į jį žiūrėtų kitaip. O gal ir jis pats viską kitaip suprastų…

Perskaičiusi „Mausą“ pamaniau, kad tokia knyga tikrai galėtų atsidurti rekomenduojamų skaitinių sąraše mokykloje (kaip ir „Persepolis“). Aišku čia tik mano nuomonė, bet man pasirodė, kad toks formatas moksleiviui turėtų būti įdomus ir patrauklus. Pats pasakojimas nėra didaktiškas, netrūksta humoro ir paperkančio nuoširdumo bei žmogiškumo. Ir čia kalbu ne apie humanizmą iš didžiosios raidės, bet apie visai įprastą tėvo ir sūnaus nesusikalbėjimą.

Knyga sudaryta iš dviejų dalių („Mano tėvas kraujuoja istorija“ ir „Mano bėdų pradžia“). Tos dalys padalintos į smulkesnius skyrius. Komikse atsiduria ir dar vienas komiksas, Arto pieštas pasakojimas apie motinos savižudybę. Taip pat pateikiamos kelios nuotraukos. Romanas rašytas gana ilgą laiko tarpą. Parašius dalį jo, Arto tėvas miršta. Visa tai atsispindi pasakojime. Niekas nenutylima. Kartojuosi, bet atvirumas ir sąžiningumas buvo tai, kas labiausiai patraukė mane.

IMG_3316

„Mausas“ išverstas į 30 kalbų. Romanas apdovanotas Pulitzerio prizu (jei kam tai rūpi).

Art Spiegelman.

Maus. – Kaunas: Kitos knygos, 2012. – 296