Drakono ir riterio draugystė

Vakar vakare gaiviam lietui atkišusios veidukus su drauge beveik vėlavom į Gintaro Grajausko knygos pristatymą.

Vėlavom ne dėl to, kad būtume užrietusios nosis.

Tiesiog kiek užtrukau kol namie iššokau visus 80-ųjų ir pan. hitus („…I’m all out of love, I’m so lost without you…”). Baisiausia, kad draugė visai neįvertino mano pastangų – flegmatiškai rymojo ant sofos susivyniojusi į du (!) apklotus ir apsimovusi pirštines (!). Lyg kokiam Irkutske atsiprašant… Aš tenorėjau jai padovanoti lašelį džiaugsmo, pabūti jai pluke ir bijūnu. Net Mažasis šeimos žmogus prisidėjo prie mano performanso ritmingai šokinėdamas ant savo guminio arkliuko bei išgaudamas tobulai skambias natas ksilofonu. Viskas veltui.

Atsiprašau už lyrinį išsiplėtimą. Man pasitaiko.

Iš tiesų kažkodėl galvojau, kad pristatyme teks grūstis alkūnėmis ir spardytis pentinais. O pasirodo neteko – net radom laisvų vietų priekinėse eilėse. Knygą į Klaipėdą atlydėjo pats autorius (berods už kelių namų nuo mūsų taboro gyvena), leidyklos „Tyto Alba” atstovė redaktorė Eglė Bielskytė ir poetas bei kritikas Nerijus Cibulskas.

Pristatymas pristatymu. Draugė skundėsi, kad jai trūksta sumuštinių ir kad nori eiti namo, ir kad jai atsibodo. Aš pati stengiausi nesudaužyti Didžiojo šeimos žmogaus fotoaparato ir atidžiai klausytis. Nes tai, o broliai ir sesės, tikrai moku (kas belieka, kai kalbėti nesiverži).

Pristatomosios knygos veiksmas garbius skaitytojus nukels į istorinę Škotiją, kurioje susitiks senas drakonas ir kiek jaunesnis riteris. Paprastai šių dviejų personažų susitikimas baigiasi skerdynėmis ir vargšo drakono galva ar liežuviu skepetoje, bet šįkart jokio kraujo praliejimą. Pajutę vienas kitam simpatiją jie pasineria į malonų, elegantišką, mandagų, subtilų pokalbį. Stiklas viskio. Pypkės dūmas. Škotijos aukštumos…

Iš skaitomų ištraukų supratau, kad knyga bus vienas malonumas. G. Grajauskas sugeba išlaikyti prikaustytą dėmesį, jo vyniojamas personažų pokalbis gyvas, šmaikštus, persmelktas drakoniškos ir riteriškos išminties bei patirties.

Apie ką knyga – sunku pasakyti (KĄ? GI APIE DRAKONO IR RITERIO DRAUGYSTĘ!!!).

Tikėjausi, kad N. Cibulskas išvynios daugiau siūlo galų, kuriais būtų galima sekti. Bet jis tiesiog atrodė poetiškai su savo gražiu šaliku, raibu megztiniu ir pernelyg manęs nedžiugino. O tam, kad pasakytum, jog devynios drakono galvos gali būti interpretuojamos kaip kiekvieno žmogaus gebėjimas turėti daugybę veidų, na… kažkaip kai kiti kalba tikiesi dalykų, kurių pats taip greitai nesugalvotum. Poetas turėdamas laiko dar spėjo gan griežtai pasisakyti ir prieš įvairius knygų apžvalgų rašytojus, kurie ima ir prisigalvoja visokių drąsių interpretacijų. Žinot, dalykų, kurių autorius nė galvoje neturėjo. Šventvagystė!?

Čia susigėdus prisimenu vieną savo rašytą R. M. Rilkės eilėraščio analizę, kurią įvertinęs prof. Kęstutis Nastopka nusišypsojo ta savo gera gražia šypsena ir pasakė, kad „na, aš kitaip galvočiau, bet tu mane tikrai įtikinai”.

Jau supratot, kurlink suku. Jau seniai sutariama, kad parašyta knyga nebepriklauso rašytojui. O jei skaitytojas ras pakankamai įrodymų pagrįsti savo teorijai – pastaroji bus teisinga. Reikia tik džiaugtis, jog knyga, skirtingai nei žmogus ar drakonas, gali turėti daugybę gyvenimų.

Juk žinot, kad šiaip šykščiu dėmesio lietuvių literatūrai? Ir ne šiaip sau šįkart net į pristatymą nusibeldžiau . Čia tik dėl to, jog tikiu, kad knyga bus įdomi. Jei Kalėdų senelis arba slaptas gerbėjas nesnaus – gal galėsiu tą viešai patvirtinti ir ją perskaičius. Tik nežinau ar nepabūgsiu savo apžvalgos rašyti (gal ir drąsiai sklaidausi tais „knyga rašytojui nebepriklauso…” vis tik nenorėčiau vėliau sliūkindama iš parduotuvės susidurti su priekaištingu Grajausko žvilgsniu).

Dabar seksiančios fotografijos yra niekaip nesusijusios su tekstu. Tiesiog pajutau nenumaldomą norą jas įkelti.