Plaukiu savo miesto gatvėmis, tirpsmo vandens kanalais. Žiema. Klaipėda. Pilkų atspalvių paletė. Per perėją savižudiškai perbėga dideliais maišais nešina boba. Autobusas ir džipas sustoja, kantriai ją praleidžia. Nė pypt, nors šviesoforas dega raudonai. Palei Biržos tiltą susimojuoju su pažįstamu. Į murziną upės vandenį nuo tyžtančių ledo lyčių slysta eglišakių vainikai, atsiradę berods sausio 13-osios proga. Noriu miego, nes iki paryčių skaičiau knygą. Gatvės apytuštės.

Gera.

Gyvenu šalia traukinių stoties. Pamačius ar išgirdus traukinį mintyse krusteli smalsumas, ieškantis bėgiais judančio garvežio destinacijos. Skamba romantiškai. Kur, kur keliauja tos trąšos ir kiti proziški, net smirdūs, dalykai? Ir kodėl, kodėl aš pati jau kurį laiką neiškeliauju toliau nei sostinė?

Nekeliauju, bet skaitau kaip keliauja (keliavo) kiti.

Rikiuoju tris labai skirtingas kelionių knygas (šiuo atveju labai laisvai vartojamas terminas). Susipažinkite.

IMG_3391

 

Ryszard Kapuściński, „The Emperor“

Paskutinio vizito į Vilnių metu iš draugės pasiskolinau vienu garsiausių XX a. užsienio korespondentu laikyto lenkų žurnalisto Ryszard Kapuściński knygą „The Emperor“. Su autoriumi jau buvau susitikusi jo knygoje „Kelionės su Herodotu“. Paskaitykit!

„The Emperor“ yra viena garsiausių R. Kapuściński knygų. Unikaliu, ribas tarp dokumentikos ir fikcijos trinančiu stiliumi žurnalistas pasakoja apie istorinį lūžį Etiopijoje – senos santvarkos krytį prasidedant naujai. „The Emperor“ puslapiuose piešiamas 225-ojo ir paskutiniojo Etiopijos imperatoriaus, nuversto 1974 m., Haile Selassie portretas.

Žymusis žurnalistas buvo užsimojęs parašyti trilogiją apie absoliučią galią ir jos krytį, pasitelkdamas tuo metu naują rekonstruotų interviu ir įterpiamo pasakojimo techniką.

IMG_3385

Knyga įtraukia netikėta pasakotojo instancija. Tai polifoninis pasakotojas, bet tuo pat metu – vieningas darinys. Po 1974 m. apsilankęs Etiopijoje R. Kapuściński ieškojo likusių gyvų dvariškių ir užrašė jų pasakojimus apie imperatoriaus dvaro kasdienybę – nepajudinamus, kiekvieną gyvenimo aspektą supančius ritualus.

Tai pasakojimas ne tik apie imperatorių, bet ir apie šiuolaikiniam pasauliui sunkiai įsivaizduojamą jo dvarą. Taip pat pasakojimas apie pasitraukiančią šimtametę senojo imperijos režimo tradiciją.

„It was a small dog, a Japanese breed. His name was Lulu. He was allowed to sleep in the Emperor’s great bed. During various ceremonies, he would run away from the Emperor’s lap and pee on dignitaries’ shoes. The august gentlemen were not allowed to flinch or make the slightest gesture when they felt their feet getting wet. I had to walk among dignitaries and wipe the urine from their shoes with a satin cloth. This was my job for ten years“, (5 p.)

Savo pareigoms atsidavę ir imeratorių dievinę dvariškiai dešimtmečius praleido tobulindami jiems patikėtas užduotis, net durų atidarinėtojas ar pagalvės saugotojas savo darbą nupasakoja kaip svarbų ir būtiną imeratoriško gyvenimo kasdienybės mechanizme.

Aštrumo tekstui suteikia tai, kad dvariškiai įvardijami tik inicialais ir savo pareigybėmis. Nuotykio pojūtį stiprina ir autoriaus minimas pavojus savo ar pašnekovų gyvybei.

„The Emperor“ žavi jame vaizduojamu išnykusiu pasauliu ir jo neįtikinamumu. Tai – kelionė laiko mašina, juk dvaras su tokiais pat, atrodo, trivialias funkcijas turinčiais dvariškiais buvo ir Europos šalių kasdienybė.

Tuo pat metu, verčiant puslapius kartais norisi stabtelėti ir pasversti fikcijos ir dokumentikos santykį, susivokti, kiek tiesos, o kiek pramano. Situacijos nepagerina ir tai, kad po R. Kapuściński mirties 2007 m. buvo prabilta apie tai, kad kai kurių garsių asmenybių, tikėtin, jis nebuvo sutikęs, o rašydamas leisdavo sau labai laisvai elgtis su medžiaga. Ir „The Emperor“ tekstuose, R. Kapuściński, pats pripažįsta filtravęs ir redagavęs dvariškių pasakojimus.

Knyga įdomi. Tiesa, ją vartydama daugiau svarstau apie autoriaus atsakomybę ir tai, kad žiūrint iš skirtingų perspektyvų galima labai įvairi jo pasirinkimų traktuotė.

//R. Kapuściński, The Emperor. 2006, – Penguin Books, London.//

Jennifer Gould, „Vodka, ašaros ir Lenino Angelas“

1992 m. jauna žurnalistė iš Kanados, Jennifer  Gould, metė gerai apmokamą darbą „Philadelphia Inquirer“ ir išvyko į Maskvą. Ji nemokėjo kalbos ir niekas jos nelaukė. Bet žurnalistė norėjo būti įvykių sūkuryje.

Po trejeto metų ji jau kalbėjo rusiškai ir bendravo su pačiais įvairiausiais personažais – nuo benamių vaikų metro stotyje, iki banditų ir politikų, nuo kalinių iki verslininkų. Knygoje kartu su J. Gould keliaujame iš vieno buto į kitą, nuo vienos užduoties prie kitos, iš vieno sąjungos kampelio į kitą.

IMG_3384

1992 m. J. Gould Rusija pasirodė tokia pat egzotiška kaip nepažintos šalys pirmiesiems keliautojams didžiųjų atradimų eroje.

„Kai atvykau čia, mažai ką išmaniau. Tris savaitęs prieš atvykimą lankiau rusų kalbos pamokas ir sužinojau, kad rusiškuose vadovėliuose Leninas vadinamas „Dėdule Leninu“ ir kad rusai, gerdami girą, pardavinėjamą kioskuose, naudojasi viena stikline. Pažinojau draugų, išmainiusių slidinėjimo striukę ar senus džinsus į ikrų dėžutę. O kai atvykau čia, girą pakeitė pepsikola ir kokalola. Rusai nustojo norėti mūsų senų drabužių, kai prekeiviai ėmė keliauti į Turkiją ir parvežti slidinėjimo striukių po dešimt dolerių“, 39 p.

Jos pasakojimuose su negailestingu atvirumu aprašomas rusų mentalitetas, gyvenimo Rusijoje specifika. Kai kurie dalykai žurnalistę stulbina ir jai atrodo sunkiai suvokiami, kaip kad pavyzdžiui, jos padėjėjo ruso baikštumas skambtinti aukštas pareigas užimantiems pareigūnams susitarti dėl interviu, žmonių godumas ir, vadinamas, apsukrumas. Knyga sudėta iš kelių pagrindinių skyrių, kurie savo ruožtu skaidomi į smulkesnes potemes. Skaitant galima nujausti, kad tekstai skirti vakarietiškai auditorijai – J. Gould nagrinėdama pasirinktą temą stengiasi supažindinti su kontekstu – istoriniu, socialiniu ar politiniu.

„Vodka, ašaros ir Lenino Angelas“ – vakarų leidiniams rengti reportažai ar tekstai jų pagrindu. Žurnalistės tyrinėjimai spausdinti „Moscow Times“, „Toronto Star“, „Saturday Night“, „Daily Express“, „ELLE“, „Playboy“, „Village Voice“. Kaip pavyzdį galima pateikti 1995 m. „Playboy“ žurnale publikuotą interviu su Vladimiru Žirinovskiu. Knygoje – ne pats interviu, o jo gavimo istorija.

„Jis sutinka duoti interviu, jei nevilkėsiu savo džinsinio švarkelio: jis per daug neoficialus. Po to nurodymai dėl drabužių pasidaro vis specifiškesni. „Aš sutiksiu duoti interviu, jei jūs dėvėsite mažiau drabužių, jei ateisite tik su bikiniu“, – sako jis ir visa jo vyriška palyda ima nervingai juoktis. Aš nustebinta, kad su manimi šitap kalba. Netgi Žirinovskis“, (217 p.).

Žinia, kad V. Žirinovskis interviu metu pasiūlė J. Gould ir jos vertėjai dalyvauti sekso orgijoje vėliau buvo ištrimituota visoje vakarų ir ne tik spaudoje. Pasiūlymas skambėjo vykstant įrašui.

J. Gould knyga kažkiek siejasi su prieš tai minėtu „The Emperor“ – jos turinys pasakoja apie istorinį lūžį, tektoninių labai skirtingų santvarkų plokščių poslinkį ir tragediją, lydinčią tą lūžį. Knyga nepaprastai įdomi net ji vaizduoja 1992-1995 Rusiją – tai šiandienės Rusijos pirmos dienos, o taip liudijimas, kad senoji tvarka niekada neišnyksta, tik mutuoja.

//Jennifer Gould, Vodka, ašaros ir Lenino Angelas. 1999, – Tyrai, Kaunas.//

Tahir Shah, „Kelionės su pačiu savimi“

2011 m. jau garsus ir pripažintas žurnalistas, keliautojas ir rašytojas Tahir Shah išleido dar vieną knygą „Kelionės su pačiu savimi“. Joje sudėtos per 20 metų keliautų kelionių patirtys – margas rinkinys, kuriame susitinka rytai ir vakarai.

„Rašiau apie žmones, vietas ir daiktus, kurie mane nuoširdžiai, svaiginamai traukia. Nesvarbu ar tai būtų moterys, Amerikoje laukiančios mirties bausmės, ar tūkstančiai Kairo kapinių gyventojų, ar portretai šalių, kurių žemę mynė mano pėdos. <…> Šis rinkinys – nuotykių kaleidoskopas, didinamasis lęšis, nukreiptas į žmoniją, jos keistenybes ir jos kasdieniškumą“, (12 p.).

IMG_3387

„Kelionės su pačiu savimi“ kolekcijoje 62 pasakojimai apie vietas, žmones, daiktus ir nutikimus. Kartais tie pasakojimai labai asmeniški, kaip kad tas, kuriame T. Shah’o ir jo kolegų, kino kūrėjų, pagrobimas ir įkalinimas Pakistane. Kartais jie daugiau mena literatūrinius pasažus (kaip kad pasakojimas apie kirvuko įsigijimą Damaske), o kartais jie ne itin vykę ir paviršutiniški („Laikrodžio“ kavinės valgių knyga) arba patogiai mena tradicinius tiriamosios žurnalistikos pavyzdžius.

Bet visada – sodrūs ir įtraukiantys, siekiantys nuvesti ten, kur sudėtinga pakliūti (nes tiesiog nežinoma apie tokias erdves). Pavyzdžiui, „Galvų kaina“ dalykiškai ir gana skubriai pasakojama apie Šuarų gentyje džiovintas priešų galvas:

„Internete galima rasti juodųjų, baltųjų, net kinų sumažintų galvų. Iš tolo matyti, kad tai padirbiniai, dažniausiai gaminti ano šimtmečio pradžioje Gvatemalos dirbtuvėse. Šuarai niekad neturėjo jokių priežasčių džiovinti ir mažini svetimšalių galvas, nes netikėjo, kad prašalaičiai turi sielas“ (3 p.).

Dauguma pasakojimų skaitytoją veda egzotiškas pasaulio vietoves: Indija, Afrikos ar Pietų Amerikos Šalys. Keli tekstai apie Ameriką ir visai pasimetęs apie Šveicariją. Kažkodėl noriu jį ištraukti ir patiesti prieš akis – mažas ir be aiškios paskirties, iš tiesų Pasimetęs, jis kontrastuoja su kitais pasakojimais, pasaulį skeldamas į tikroves. Būtent šiame tekste labiausiai matyti, kad save pusiaukelėje tarp rytų ir vakarų pozicionuojantis T. Shah vis tik yra rytų pasaulio atstovas. Tekstuose apie vakariečiui egzotiškas lokacijas tikrai nejusti tokios nuostabos kaip tame apie idilišą patirtį Šveicarijoje:

„Kaip kiekvienas žmogus, gyvenantis šiurkščios tikrovės pasaulyje, pradžioje buvau skeptiškas. Atrodė, lyg visa vietovė būtų stebuklinga, sukurta paties turisto fantazijos. Bet ilgiau čia pabuvęs ėmiau suprasti, kad ši tobulybė ir palaimos jausmas – gryniausia tikrovė. Ūkininkas Johanas visada šypsojosi, net kai būdavo nusisukęs. Jo karvės tai pat spinduliavo palaimą“ (309 p.).

„Kelionės su pačiu savimi“ – įdomus ir neįpareigojantis skaitinys. Jis iš tiesų mena pajūrio akmenėlių vartymą (autoriaus siūlomas palyginimas). Kai kurie akmenėliai – tobuli, žaižaruojantys, šildantys delnus, kiti, net ir įsižiūrėjus į juos – nekelia jokių jausmų. Vieni dailūs ir glotnūs, kiti tiesiog negražūs – kažkodėl ištėkšti krantant, nors dar nėra nugludinti, suaugę į save.

Knygoje publikuoti tekstai, kaip kad ir J. Gould knygos atveju, prieš tai buvo skelbti įvairiuose leidiniuose. Bet jei skaitant J. Gould knygą nekyla klausimų dėl datų – T. Shah šiek tiek erzina skaitytoją. Prie per 20 metų periodą publikuotų tekstų nėra nurodoma kelionės ar publikacijos data. Natūralu, kad kelionių knyga turi praturtinti skaitytoją, bet neatsargus skaitytojas gali būti suklaidintas – pasakojama apie asmenybes, tradicijas, gyvenimo būdą. Visa keičiasi. Šalia tekstų nurodytos datos primintų tą kaitą.

O pabaigai, pastebėjau, kad vienaip ar kitaip visos trys knygos susisiejo. Paskutinė Sąsaja – T. Shah 2007 m. rašydamas apie tais metais angliškai išleistą R. Kapuściński (tie metai ir R. Kapuściński mirties metai) knygą „Kelionės su Herodotu“, savo panegiriką pradeda prisiminimu iš pasivaikščiojimo po Haile Selassie rūmus ir pasvajojimu, kad lenkų žurnalistas tuomet būtų buvęs kartu su juo.

//Tahir Shah, Kelionės su pačiu savimi. 2015, – Tyto Alba, Vilnius.//