Savaitgalį važiavome į labai didelį gimtadienį. Didelį – nes dvigubą ir didelį, nes buvo daug žmonių, medžių bei visų kitų dalykų. Atvažiavę į nurodytą vietą net kiek sutrikome, nes pasirodė, kad pakliuvome į festivalį.

Mane, garsią pacifistę, sudomino festivalio, t.y. gimtadienio vieta. Būtų lyg ir paprasta miško aikštelė, jei ne žole apaugęs karinis angaras, kuriame kadaise laikytos raketų galvutės (ar teisingai formuluoju?). Kaip pasakojo vienas iš solenizantų, tos raketų galvutės kantriai laukė savo garbės valandos, kai galės atakuoti Švediją ar panašias valstybes. Nesulaukė. Bet prieš septynis metus vieta buvo atverta taikiems piliečiams. Jau be galvučių ir be radiacijos. Dėl radiacijos nesu tikra, gal ją paminėjo tik norėdami pažiūrėti, kokia bus mano reakcija.

Rodau ir jums kelias detales. Bet išlaikau kamufliažinį paslapties šydą.

Iš išorės:

Yra keli įėjimai. Žvelgiant iš šono galima manyti, kad nepraverstų koks euroremontas, arba kad kaip tik labai madingai „rusty” ir pats tas vestuvių fotosesijoms…

Ir viduje:

Patalpa nėra labai didelė, bet šalta ir ne itin jauki. Tai yra – anei kilimo, anei meno kūrinių ant sienų. Man sakė, kad teritorijoje yra ir daugiau įdomybių, bet kažkaip niekas jų ir nebeaprodė. Gal dar bus laiko. O pati naudodamasi proga prisimenu kitą buvusios karinės paskirties vietą, kurioje teko lankytis. Tik ne Lietuvoje. Lenkijoje. Gal girdėjote apie Vilko Guolį (Wolfsschanze) Lenkijoje? Tai didžiulis bunkerių kompleksas šalia Ketrzyn miestelio. Jame buvo apie 200 pastatų, du oro uostai, visi patogumai ir t.t. Vilko guolyje vyko ir liepos 20 d. (1944 m.) pasikėsinimas į fiurerį (plano Valkirija dalis).

Kai ten lankiausi, Wolfsschanze  dangstėsi lietingu rudens dangumi, tad vaikščiojau ant pirštų galiukų ir baiminausi esesininkų šmėklų. O ir kas nesibaimintų, nes vietelė tikrai ne silpnų nervų veikėjams – aukštus, masyvius, yrančius pastatus supa tankus ir niūrus miškas, pastatų sienos apaugę samanomis, o gidas džiugiai pasakoja, kad surankiotos tikrai ne visos minos, tad grybus geriau palikti ramybėje. Neprisimenu, kokio storio tos sienos, bet kažkokio labai įspūdingo (gerai, gerai – iki 8 m.), mat Hitleris nuolat baiminosi oro atakų ir šiaip pasikėsinimų. Bet prisimenu tą nemalonų jausmą, apėmusį einant kažkuriuo iš koridorių. Galvojau apie tą beprotišką betono kiekį virš manęs, apie supančią tamsą ir dar ne visai išsivadėjusį blogį. Pastarasis, aišku lakios fantazijos vaisius – mintijau, kad jei iš to koridoriaus išnerčiau į Tą vietą ir Tą laiką – turbūt baigtųsi liūdnai.

(čia vaizdelis iš Hitlerio lizdo)

Juergen Mangelsdorf@Flickr

Bet gal geriau grįžtu į lietuvišką savaitgalį sovietinio karinio palikimo griuvėsiuose. Net jei vyko šaudymo į taikinį turnyras (ar sakiau, kad dalis susirinkusiųjų buvo airsofto fanatai?), atmosfera buvo tikrai taiki. Lakstė vaikai, skraidė uodai. Kas dėl maisto, mane retai išvysite su kareiviškos košės racionu, bet šiuo atveju šeimininkai pasidarbavo nerealiai. Ne visi moka išvirti košę, kuri būtų nei sausa, nei gliti. O tame raketų galvučių angare buvo galima pasirinkti ir kur kas daugiau skanių dalykėlių – pradedant kietais sūriais, baigiant visokiais kepiniais.

Kartu vežėmės ir Mažąjį šeimos žmogų. Pamanėme, kad metas pamėginti nakvoti gamtoje. Prasidėjus profesionaliai garsios muzikos diskotekai kiek išsigandau, kad mažasis nemiegos. Bet miegojo. Nebuvau pamaniusi apie tai, kad užmigti negalėsiu aš pati. Gulėjau, klausiausi eklektiško muzikos rinkinio (nuo grind‘o iki 80-ųjų pop hitų) ir laukiau, kol visi pavargs ir išsiskirstys. Tada atėjo Didysis šeimos žmogus ir įsigrūdo šalia. Pasiskundžiau, kad negaliu miegoti, jis mane labai jautriai paguodė ir pritarė, kad taip pat negalės miegoti. Nurimau pajutusi mudviejų bendrystę. Bet po kokių trijų minučių pasigirdo gilus alsavimas ir ant veido užkrito sunki alkūnė. Ją pavadinau „Pasitikėk vyrais!”.

Jau seniai nebuvau jokiame turistiniame ištrūkime. Buvo kažkaip miela, kad mažius lakstė basomis ir vienomis kelnaitėmis. O dar mieliau buvo tai, kad atsikėlusi ryte galėjau išgerti kavos ir radau gana padorius šakočio griaučius (dvigubas gimtadienis, prisimenat). Komfortas ir gamta. Dar keli metai ir neatskirsite manęs nuo eilinės turistės iš Vokietijos.

Bet bent jau kol kas išlaikau savo nepraktiškos princesės įvaizdį. Čia atsisveikinimas su paskutiniais mohikanais.

Bet uodai!!! Dar vakar su savo brangenybe apsižiūrėjom, kad jie prisikasė iki pačių slapčiausių mūsų vietų. Košmaras. Bent jau nereikėjo bijoti užminuotų pušyno plotų ir galėjom ramiai grožėtis grybais bei voratinkliais.

Jei klausiat, kada liausiuosi rašiusi visokius niekus ir pateiksiu kokią nors knygą (kas lyg ir priderėtų pagal šio tinklaraščio idėją) – atsakau, kad taip, pateiksiu. Gal net visai greitai. Tik turiu kažkaip susikaupti ir baigti švaistyti savo vakarų laiką „Iron Man ” peržiūroms.