Laukdama naujų metų pradžios tradiciškai darau kelis dalykus:

a) Nuvažiuoju prie jūros.

b) Prisiryju daug mandarinų.

c) Susidarau „planą“ kitiems metams.

d) Nemiegu bent jau iki fejerverkų.

DSC_0365min

(Ne klaipėdiečiams. Prie jūros gražu ne tik birželio – spalio mėnesiais. Čia gražu gruodį. Gražu lapkritį. Net vasarį gražu.)

Su Mažuoju šeimos žmogumi kaip tik grįžome nuo jūros. Bangos buvo kaip keliaaukštis namas. O vėjas vertė iš kojų. Nebuvo šalta. Kvepėjo vandeniu. Viena porelė bučiavosi. Trys pagyvenę žmonės rūkė kopose.

Štai taip. Sveikinu iš anksto. Linkiu nepersitempti, nesusižeisti fejerverkais, daug bučiuotis ir skaniai valgyti.

DSC_0376min

Tarpušvenčiu nieko neskaičiau. Išskyrus David Lebovitz „Saldus gyvenimas Paryžiuje“. Ne tik skaičiau bet ir pasigaminau karšto šokolado. Pasigaminau vakare ir jau visai baigiant suktis su šaukštu, Didysis šeimos žmogus lyg tarp kitko paklausė ar planuoju naktį nemiegoti. Keliais sunkiais argumentais sugebėjo mane įtikinti, kad karštas šokoladas sukels nemigą.

Palikau rytui. Nemiga kamavo. Iš ilgesio turbūt.

DSC_0353

Klausiate kaip knyga? Na… Man toks formatas kaip ir patinka. Isabel Allende „Afroditė“ yra skaityta ir nuskaityta. Kaskart žaviuosi. O D. Lebovitz kažkaip tiek neužkabino. Atrodo garsus vyras, desertų genijus, bet skaičiau ir vis karts nuo karto susiraukdavau nuo pasitaikančio neskanaus smulkmeniškumo. Autorius prancūzus ir amerikiečius lygina tikrai korektiškai, bet kartais ima ir paliežuvauja kaip kokia boba („boba“ šiuo atveju yra nuoroda ne į lytį, bet į dvasios būseną).

Bet žinote ką, neklausykite manęs. Labai tikėtina, jog tiesiog nesutampa mano ir D. Lebovitz energetiniai laukai (auč) – viskas gerai su juo. Knyga įdomi. Tiesiog mane erzina jo kalbėjimo maniera. Kitų gal neerzins.

Pabaigai. Vietoj šventinio paveiksliuko su gyvačių lizdu dalinuosi Jiri Makovec fotografijomis iš ciklo „From an island“ (supraskit, gavom naują „BJP“ numerį).

20_vanbruntstreetnr22007

20_lafayetteavenue2005

Jiri Makovec gimė  1977 tuomet Čekoslovakijoje. Dažniausiai jo fotografijos juodai baltos, bet kaip kitaip jei ne spalvotomis perteikti tą siurrealistinį ir absurdišką peizažą, kurį jis pristato šioje serijoje. Tai neišgalvotos situacijos ir neišgalvoti peizažai. Fotografas 5 metus mynė dviračiu Niujorke, kad išsilaikytų dirbo įvairius keistus darbus ir iš rankų nepaleido kameros. Kaip pats sako, „Niujorkas talpina skirtingų tipų žmones iš viso pasaulio, iš šios salos galėjau žvilgtelėti ir į kitas salas„.

From an island“ man labai labai primena štai ką:

Apie mūsų Naujuosius parašysiu kai juos jau sutiksime.