Milane yra tokia Vita. Jos plaukai garbiniuoti (velnias, visada pavydžiu garbanėms). Jos šypsena graži, akys gražios, ji pati labai gera. Ne banaliai, bet gražiai gera.
Kai mes susitikdavome, aš patyliukais stebėdavausi, iš kur išvis atsiranda tokie geri žmonės. Na, aš irgi gera. Labai gera. Bet man neišeina spinduliuoti tokio tyro gerumo – aš šaipausi, aš erzinu, ir aš… aš nusiperku šokoladą,o kai Didysis šeimos žmogus mėgina atsignybti gabalėlį…pavydžiu. Štai, pasakiau. Jei norit pasmerkit mane.
Šią savaitę nuėjau į paštą ir atsiėmiau siuntinį. Iš Italijos. Iš Milano. Žinojau, kas jame bus. Bet vis tiek atplėšusi paketą nesulaikiau juoko. Prisimenat, stebėjausi įspūdinga šios knygos reklama mano sekmadienio knygyne…
Turbūt visos neperskaitysiu… Bet bus labai smagu pamėginti.
Ar sakiau, kad Vita labai gera?
O, mieloji… Už tą espresso ir šokolado mikstūrą gali kraustytis pas mane (beje, kaip ją reikia vartoti? Aš gi iš kaimo…). Žodžiu, kasdien masažuosiu tau pėdas ir dainuosiu banginių dainas. Kol atsikraustysi tau taip pat atsiųsiu siuntinį. Nesakysiu, ką ten įdėsiu.
P.S. Vita ne šiaip sau gyvena Milane ir gražiai atrodo. Ji dar ir moko italus gerų dalykų „Life Milan”. O kol Vita gyveno Vilniuje, vienam gražiam žurnalui apie ekologiją (ar sveiką protą) kiekvieną mėnesį parengdavo po išsamų, protingą straipsnį. Tas žurnalas yra „Ozonas” ir aš su juo taip pat esu susijusi. Brolis neseniai pranešė, kad šį žurnalą skaito ir jo geodezijos dėstytoja. Kosmosas.
Ką tau atsiųsti, kad sužinočiau ką galvoji apie mane?
O tau nė siųsti nebūtina 🙂 paklausk kai kitą kartą užsuksi testuoti pyrago ar bandelių 😉