Paskutinės vasaros aistros Palangoje

-Prispirksim daug vodkės.

– Jo, o tada galėsim vodkinti.

Blogas elgesys, žinau, klausytis svetimų pokalbių. Bet nesusilaikiau kai, nejučia įtraukus pilvą, nužiūrinėjau vakaro planus kuriančias sexy-times bimbetes Palangoje. Ir išvis, sakykit, kokie normalūs žmonės begeria vodkę? Tikrai – šeikinkit kubalibres, gerkit burboną, tekilą, martinį, skęskit saldžiuose dūmuose – ir dėl dievo meilės, atsikratykit marškinėlių su parduotuvių logotipais. Jau geriau išvis be marškinėlių.

Pasažas apie vodkintis norinčias merginas jau kelių savaičių senumo. Laikas sensta bežiūrint. Nuo pavakarės Palangoje praėjo kelios nuogos maudynės rožiniuose Klaipėdos vakaro pliažuose, viskinė naktis kubile, sumuštiniai su lašiša netoli Olando kepurės, keli škvaliukai ir basučių išlydėtuvės į spintos gelmes.

Šiandien vėsu, tad noriai grįžtu prie Palangos prisiminimo. Manau, kad pagaliau sau ir saviškai išsprendžiau jos paslaptį. Tą pavakarę kurorte viskas buvo kaip visada – muzika, apkepę poilsiautojų kumpiai, mados, ta keista desperacijos akivaizdybė. Būtent ji mane ir užkabino, juk mano namų pajūryje jos veik niekada nesijaučia. Net išvedžiau teoriją, kad Palangos desperacija siejasi su trumpalaikiškumu. Didžioji dalis žmonių pliaže ar J. Basanavičiaus gatvėje yra Palangos svečiai, atvykę gal tik kelioms dienoms ir nuo pat pirmos dienos girdintys tiksintį grįžimo atgal laiką. Tuo tarpu Klaipėdos pajūriais daugiau naudojasi vietiniai – na, tie keistuoliai, nejaučiantys poreikio atvažiuoti prie jūros („o ko ten nemačiau – niekur ji nedings“). Dėl to Klaipėdos pliažinėtojai neįsodrina oro nerimu, verčiančiu skubėti, jūrintis iki paskutiniosios. Baigei darbus ir, jei netingi, atmini ar atvažiuoji iki tos jūros. Arba nevažiuoji. Greičiausiai, kad nevažiuoji.

Not a big deal.

Palangoje viskas kitaip.

Palanga yra saulė, jūra, meilė, pasisveikinimo ir atsisveikinimo ritualai su bangomis, įrantos ant tilto ir bandymas sugauti buvimo čia ir dabar – tobuloje vasaros akimirkoje jausmą, kažkaip apgauti tą tik-tak-namie-neišjungiau-lygintuvo bruzdulį. Maksimumas. Vasaros svajonė, konstruota žiūrint į begales selfių ir ne selfių FB, į kelionių reklamas ir kitus svajonių tvėrimo šaltinius. Kaip išgyventi savo vasarą, kad ji būtų tokia kaip visi tie gražūs vaizdai? Kaip išgyventi ją savimi, bet ir iš šalies? Esame matantys, tad ir save turime pamatyti kaip pagrindinius svajonės herojus. Nieko keisto, kad ne tik skubantis laikas, bet ir ši neįmanomybė kelia desperaciją.

Gerai, kad naujienų portalai ateina į Pagalbą ir galima pasižiūrėti visokių galerijų, kuriose talentingų fotožurnalistų paslapčia paplūdimyje ir J. Basanavičiaus gatvėje „prišaudyti” poilsiautojų kadrai – kumpiai, spalvingi kamuoliai, į šikną sulindę bikinio kelnaitės ir taip toliau.