Jau gruodžio pradžioje draugai ėmė planuoti Kalėdas ir naujuosius: Kur, su Kuo, už Kiek. Pradėjo ieškoti dovanų ir visaip kitaip ruoštis. Vieni ne kiti paklausia ir manęs, „kokie planai?“, „gal naujuosius pirtelėje? – fejerverkai, karštas vanduo..“.

Laimei, nuo materialistinių svajonių saugo tuščia banko sąskaita. Dovanos draugams ir artimiesiems? Neturiu tam pinigų. Gaus pasitenkinti mano neblėstančia meile. Tik tikiuosi, kad ir patys saviškės neišreikš dovanomis, mat būtų kiek nejauku – tuomet atrodytų, kad mano meilė mažesnė, nes šalia jos nepateikiu į gražią dėžutę įpakuotos kalėdinės arbatos ir gurmaniškos uogienės stiklainiuko.

IMG_9586(nesu Grinčas. Tą įrodo vien eglių, briedžių, meškinų meduoliai)

Aišku, yra alternatyvų  – savadarbiai niekučiai, gaminiai iš įvairių atliekų, kepiniai, vonios druskos, bet kažkaip netraukia. Taip ir matau save, apsikrovusią markeriais dekorui, porceliano dažais (turiu to gėrio, turiu) ir kt. niekais, kalkuliuojančią, kiek laiko užtruksiu tapydamą ypatingą puodelį Ypatingam žmogui, besikeikiančią, supratus, kad reikės ne vieno puodelio. Matau save dėliojančią niekniekius pagal „vertę“ it atitinkamai priskiriančią juos mylimiems, labiau ir labiausiai mylimiems žmonėms. Juk ir Jums taip būną – vienus mylite už 10 litų, o kitiems meilės atseikėjate ir už visą 50 lt. (tatai aišku priklauso nuo pajamų). Baisūs dalykai tos šventės. Mums patiems pasirodo visas mūsų suktumas, veidmainiškumas, prisitaikėliškumas. Beveik alpstama prekybos centrų grūstyse ieškant kuo pigesnių niekalų dovanoms, gal net netyčia pataikoma į kalėdinį išpardavimą. Kiek pykčio patiriama grūdantis eilėse. Jaučiu, kaip vis labiau užsivedu, nedaug trūksta, kad pradėčiau įkvėptai šaukti, „kas suskaičiuos prakaito lašus ir minutes?“. Bet turbūt viską atperka laimė mylimų žmonių akyse keičiantis dovanomis.  Kartais. Baisūs dalykai tos šventės – draugo šypsena nervingai trūkteli jam išpakavus dovaną ir juntate kaip jūsų širdis smukteli žemyn – neatlaikėte meilės testo. Nepataikėte, o gal net ir įžeidėte. Visi apsimeta, kad viskas gerai, bet aišku, kad negerai, kad net labai negerai – jūs dovanojote išpardavimo metu nučiuptą niekutį ir šokoladinį senį, o pats gavote kažką labai asmeniško iš madingo butiko. Nors mirk iš gėdos. O svarbiausia – tai niekada nebus pamiršta.

Jei dovanosite vien savo meilę – nepatirsite visų tų aprašytų baisybių – nei grūsties eilėse, dovanų paieškos ar kūrimo vargų ir t.t. Būsite iškart nurašyti kaip tie, kuriems nerūpi, tie, nelabai normalūs. Nes juk normaliems žmonėms nėra sunku pasistengti ir parodyti kažkokį dėmesio ženklą, tfu, dėmesio daiktą. Nors smulkmeną kokią. Toks ir panašus keblios švenčių situacijos horizontas su visomis kryžkelėmis ir aklagatviais nusitiesė savaitgalį su šuniu tyrinėjant kopas.

DSC_2705

O dabar dar apie dovanas. Konkrečias… kurias jau gavau. Gavau netikėtai ir labai apsidžiaugiau.

Praėjusią savaitę netyčia užsukau į kūrybinio rašymo grupę, kuriai diriguoja visam kam jaukumo suteikianti Sondra Simana (rašau kūrybai pasirinktą vardą). Ten sėdėjo ir turbūt produktyviausia klaipėdos rašytoja Nijolė Kepenienė. Ji viena iš tų retų autorių, mane prisiminusių ir atpažinusių po interviu su ja. Taigi, N. Kepenienė kaip tik pasitiko net dvi savo naujas knygas „Verpėjėlė“ (Versus Aureus)bei „Dorotėja ir Girgždulis“ (S. Jokužio leidykla-spaustuvė). O kad pasipyniau ant tos pačios sofos – abi gavau dovanų.

IMG_9602

Ir

IMG_9603

Pirmoji parašyta išvykus dukrai. Tai – mitolognės pasakos, šiltos, grakščios, netikėtai pravirkdančios. N. Kepenienė minėjo, jog jas gal labiausiai sau rašė. Seniai beskaičiau pasakas, gal ir nesu labai patikima vertintoja, bet priminė paauglystėję labai mylėtą „Žvaigždė, kurios krūtinėje kažkas tuksėjo“. „Verpėjėlėje“ lygiai taip pat mums įprastą kasdienybę suardo į ją įsipinančios pasakiško pasaulio gijos, arba, atvirkščiai, pasakiško pasaulio kasdienybę suardo mūsų pasaulio artumas (pirmoji pasaka, „Verpėjėlė“). Šių pasakų kalba labai poetiška, daug mažybinių formų, jos jautrios, kartas net sentimentalios. Paprastai purtausi visų tų dalykų, bet atrodo, kad čia viskas kaip tik ten, kur turi būti, taip, kaip turi būti.

„Auksinis ruduo. Gal net bobų vasara. Žąsų girgždantys trikampiai danguje. Plonytės voratinklių gijos pavėjui. Medžiai pervasar prisitaupė šilumos, dabar dega, liepsnoja“ (13 p.)

„Verpėjėlę“ pati gavau dovanų, bet ją skaitydama mintijau, kad norėčiau šią knygą dovanoti tai ir tai draugei, kad mamai norėčiau ją dovanoti ir dar vienai draugei taip pat ją dovanočiau. Knygą iliustravo pati autorė. Štai čia iliustracija pasakai „Apsėdos“:

IMG_9600

Graži ir pasakų kalba, gražūs vardai, ypač visų laumių (Lijūta, Lyta), archaiškesni žodžiai neįkyriai įsipina į šiųdienę kalbą, kai kur lygiai taip pat neįkyriai tekstas priverčia susimąstyti apie etimologiją, pajusti giluminį kalbos skambesį ir jį lydinčias atskambių variacijas.

Kita knygelė pasakoja pas seną, paprastą senutę baltomis garbanėlėmis įsikūrusį vaiduoklį Girgždulį. Šita tikrai tiks jauniems skaitytojams. Man patiko pasakojimą nuolat klausimu pertraukianti pasakotoja, „ar jau baisu?“. Atsakymas į klausimą paprastai pateikiamas iš netikėtos, kad ir to paties Girgždulio perspektyvos. Taip primenama empatija, ir paskatinama nebijoti peržengti ribas. Girgdžulis nėra toks kaip visi, bet ištiesusi jam ranką Dorotėja įgyja naują draugą.

IMG_9612

Juodai baltos iliustracijos primena vaikų piešinius – plokščias, primityvių linijų pasaulis. Per rašymo dirbtuves išgirdau ir idėją, jog skaitant su vaikais galima jiems patikėti iliustracijas nuspalvinti.

Tai knygos, kurias gavau. Dar noriu parodyti porą, kurių negavau, bet užmačiau knygyne ir pamaniau, kad tiems, kas vis dėlto mėgsta dovanoti dovanas, jos galėtų būti puikus pasirinkimas. Žinote posakį, kad knyga geriausia dovana? Taigi, jis ir teisingas, ir nelabai. Dovanodami knygą galite netyčia padovanoti jau skaitytą (patikėkite, man tai yra nutikę ne kartą), galite padovanoti tokią, kokiomis nė kiek nesidomi (nutiko ne kartą). Iš tiesų rinkti knygą dovanų yra tas pats kaip rinkti kvepalus – geriau to nedaryti be paties žmogaus, kuriam planuojate juos dovanoti. Nebent esate tikri savo pasirinkimu.

Kita išeitis – dovanoti meno albumus, arba įvairias netikėtas rinktines. Kaip kad šioji.

DSC_2693

Kam nors dovanodami kelių žmonių susirašinėjimą galite lengvai suklysti (gal jūsų draugams ne itin įdomus jūsų parinktų asmenybių susirašinėjimas), bet štai su šia laiškų rinktine lengviau pataikyti į dešimtuką. Nereikia labai įsipareigoti, galima atsiversti kur susimanius, kažką praleisti ir t.t. Pateikiu knygos anotaciją, nes pati tik pervarčiau ją knygyne:

„Laiškų knyga. Platesnio skaitytojų rato vertas susirašinėjimas“ – tai džiugi kelionė per garsių, ne tokių garsių ir nešlovingai pagarsėjusių žmonių laiškus, užrašus ir telegramas. Ji iliustruota autentiškomis nuotraukomis, portretais ir laiškų – rašytų ranka ar spausdintų – faksimilėmis.

Čia yra ir Micko Jaggerio Andy Warholui rašytas laiškas, kuriame išvysite „Rolling Stones“ albumo viršelio apmatą; ranka rašytas karalienės Elžbietos II laiškas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Eisenhoweriui, prie kurio pridėtas asmeninis karalienės blynelių receptas; nepaprastas išlaisvinto vergo atkirtis buvusiam šeimininkui, kurį perskaitę nesusilaikysite pergalingai nemostelėję; širdį veriantis paskutinis Virginios Woolf laiškas vyrui, parašytas prieš pat savižudybę…

Šioje kelionėje skaitysite meilės laiškus, atstūmimo laiškus, gerbėjų laiškus, atsiprašymo laiškus, liūdėsite, niršite, būsite sukrėsti ir jusite pasigėrėjimą. Tai puiki dovana, padėsianti sužinoti apie praeitį, skaitant atvirą tais laikais gyvenusių žmonių susirašinėjimą.

 

Kita mano dėmesį atkreipusi knyga šonu stovi kulinarijos skyriuje. Sakau, šonu, nes joje nemažai „nekulinarinio“ teksto. Kaip kad I. Allende afrodiziakiškus receptus savo „Afroditėje“ miksavo su afrodiziakiškais pasakojimais, taip ir šioje knygoje receptus lydi pasakojimai. Ši knyga primena apie socialiąją valgymo prigimtį – apie mus buriantį, įkvepiantį stalą. Paprastos receptų knygos dovanoms man atrodo jau kiek išeinančios iš mados, kam reikėjo – jau tikrai susipirko visus oliverius ir visas beatas. Dovanoti kažką iš tokių knygų būtų tas pats kaip dovanoti apatinių komplektą ar kojines – nuobodu. O „Duona ir vynas“ – kvepia kiek įdomiau. Įdomu vien tai, kad joje kalba tekstas, o ne vaizdai. Ir vėl klijuoju anotaciją:

„Duona ir vynas“ yra pasakojimų apie gyvenimą prie stalo – apie šeimą, draugystę, maistą, sukviečiantį mus draugėn – rinkinys. Tai knyga apie šoninės suktinukus su datulėmis, vištienos troškinį su kariu ir mangais, šilauogių pyragą. Apie gyvenimo pamokas, uždegančias idėjas, namus ir meilę.

„Norėčiau, kad pirmiausia šią knygą perskaitytumėte jaukiai įsitaisę namuose ant sofos ar mirkdami vonioje, o tada neštumėtės į virtuvę: užlankstytumėte puslapių kampus, perlenktumėte antraip, išlietumėte ant jos raudonojo vyno taurę ar aptaškytumėte puslapius actu. Kad ji – paglamžyta ir pataškyta – būtų greta, kai jūs verdate, pjaustote, kepate, improvizuojate, klausotės muzikos ir sukatės smagiame virtuvės chaose.
Bet užvis labiau tikiuosi, kad perskaitę ją, sukviesite mylimus žmones prie stalo vaišintis, kalbėtis ir džiaugtis.“
Shauna Niequist

DSC_2695

Kol kas apsiriboju keliomis knygomis. Dar planavau įrašą kiek pratęsti, bet atėjęs vaikas prašosi į kiemą.

Lyja lietus. Bet ką padarysi, prašymas yra prašymas.