Naujų mokslo metų proga dalinuosi interviu su Vilniaus universiteto bibliotekos vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėju bei komunikacijos ir informacijos mokslų daktaru Vincu Grigu. Su juo pirmą kartą susitikome taip pat rugsėjį. Jis į Klaipėdos universitetą studijuoti žurnalistikos atvyko iš Biržų, o aš iš Klovainių.

Šiuo metu V. Grigas gyvena ir dirba Vilniuje, bet Klaipėda išlieka traukos vietas. Pajūryje susitinkame kasmet. Ir šiam interviu kalbėjomės labai nekonvencinėje vietoje – Pervalkos paplūdimyje. Šifruojant įrašą girdėjau bangų urzgimą, spygaujančius vaikus ir paukščius.

Pilną interviu rasite meno ir kultūros žurnale „Durys” (rugpjūčio mėnesio numeryje). Skaitykite apie bibliotekas ir neįtikėtinus jų pokyčius.

Pauliaus Sadausko nuotrauka

Dar studijų metu V. Grigas įsiliejo „Klaipėdos“ dienraščio kolektyvo gretas, kur nagrinėjo įvairias temas, įvykdė ne vieną nutrūktgalvišką žurnalistinį eksperimentą. Nors ir gerai sekėsi – žurnalisto kelias netraukė, tad baigęs bakalauro studijas V. Grigas studijas tęsė nuo vaikystės žavėjusioje bibliotekininkystės srityje. Visa kita jau istorija – baigtos magistro studijos VU, darbas universiteto bibliotekoje, spartus kilimas karjeros laiptais, prestižinis Kultūros ministerijos skirtas geriausio jaunojo Lietuvos bibliotekininko apdovanojimas 2011 m., doktorantūros studijos, apsiginta daktaro disertacija, darbas su studentais, dalyvavimas mokslinėse konferencijose Lietuvoje ir užsienyje, mokslinių straipsnių rengimas. Paskutinė akademiko gyvenimo naujovė – kartu su kolegomis leidybai paruošta mokomoji knyga „Šiuolaikinės medijos ir informacija: požeminiai garažai Google karalystėje“.

<…>

Tariantis dėl interviu laiko, telefonu minėjote, kad Preiloje užtikote seną kaimo biblioteką, senovine spyna rakinamomis durimis. Pats dirbate VU bibliotekoje, kuri turi vienas įspūdingiausių bibliotekos patalpų Lietuvoje – Mokslinės informacijos ir komunikacijos centrą (MIKC). Bent jau išoriškai jūsiškę ir tą kaimo biblioteką skiria praraja. Papasakokite, kuo ypatinga šiuolaikinė biblioteka?

Daug kas priklauso nuo darbuotojų. Jei kaimo biblioteka nėra tik knygų sandėliukas, ji gali funkcionuoti lygiai taip pat, kaip didelė ir graži biblioteka. Svarbiausia, kad žmonės lankosi, kad darbuotojai gali ir padeda jiems visais rūpimais klausimais, kad tai erdvė, kurioje susitinkama ir dalinamasi informacija. Kur kitur tą galima daryti – bare, kavinėje? Vieta mus inspiruoja ir lemia, kaip joje veikiame. Jei tėvai su vaiku eis į atrakcionų parką, jie užsiims kitomis veiklomis, nei užsiimtų nuėję į biblioteką. Yra „trečiosios vietos“ sąvoka: namai – pirmoji vieta, darbas – antroji, o jau paskui – kavinė, paplūdimys, biblioteka ar pan. Skandinavijos šalyse ir kai kuriuose mūsų šalies miestuose jau galima pamatyti, kad biblioteka tampa ta trečiąja vieta, kur ateinama praleisti laiko su bendraminčiais, kur gerai jaučiamasi. Dėl to labai svarbu bibliotekoje sukurti atitinkamą atmosferą.

MKIC. Manto Pelakausko nuotrauka iš VU bibliotekos archyvo

Gal galite plačiau papasakoti, kaip atpažinti „trečios vietos“ savybėmis pasižyminčią biblioteką?

Įspūdinga, ką galima nuveikti bibliotekoje. Pavyzdžiui, Lazdijų rajono savivaldybės viešoji biblioteka dirba iki vėlaus vakaro – jaunimas gali jaukiai leisti laiką gražiai sutvarkytoje erdvėje. Bibliotekoje yra visokių pramogoms ir poilsiui skirtų priemonių, kartu ir įvairių informacijos išteklių. Toks bibliotekos modelis buvo pasirinktas siekiant išvengti jaunimo slankiojimo pakampėmis, ir jis visiškai pasiteisino. Vaikai renkasi pabūti kartu, ruošia namų darbus. Kiek nukrypsiu, bet tai susiję su šiuolaikinės bibliotekos savybėmis – dabartinis jaunimas mėgsta viską daryti kartu. Bibliotekoje jie sėdi kartu, bet žiūri į skirtingus ekranus. Tame nėra nieko blogo – jie užsiėmę, bet jiems reikalingas taktilinis artumas. MKIC būna dideli žmonių srautai, skundžiamasi, kad trūksta darbo vietų, bet perėjus biblioteką piko metu galima pamatyti, kad pavienių darbo vietų tikrai yra – tiesiog, jei žmonės ateis trise, jie ir norės sėdėti trise.

Biblioteka yra geriausia erdvė jaunimui būti kartu ir mokytis. Kavinėje gal ir galima prisėsti, bet ji neturi reikiamo funkcionalumo. Jei biblioteka didesnė, ji siūlo visą spektrą erdvių – skaityklas, vietą pavalgyti, vietą poilsiui, komunikacijai ir t.t.

Ilgainiui nyksta bibliotekos kaip knygų sandėliuko įvaizdis. Atsiranda vis daugiau integruotų bibliotekų. Pavyzdžiui, Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešoji biblioteka sukūrė labai gražias erdves vaikams, o Birštono viešojoje bibliotekoje net ir tėvai buvo įtraukti į erdvių kūrimą – ten yra kompiuterinių žaidimų kambarys, kuriame – vieno ryžtingo tėčio pastangomis atrinktas didžiulis kompiuterinių žaidimų be smurto rinkinys. Laikui einant bibliotekose atsiranda įvairių paskirčių erdvės, pavyzdžiui, minėtame Birštone – vaizdo laboratorija, kur galima kurti videofilmus, daryti peržiūras. Vilniaus miesto savivaldybės centrinėje bibliotekoje vaikai per avatarus žaidžia psichologų kuruojamą žaidimą, kurio metu išsipasakojami rūpesčiai, sprendžiamos problemos.

Bibliotekose dabar svarbiau ne kaupti knygas, o kurti erdves.

Nuotrauka iš VU bibliotekos archyvo

Biblioteka visų pirma yra fizinė vieta – fasadas, vidinės erdvės. Naujos bibliotekos planuojamos multifunkcinės (galerijos, konferencijų salės, įvairios paskirties skaityklos ir kita). Kokios erdvės konfigūracijos aktualiausios dabar? Pavyzdžiui, ar dar nepaseno miesto bibliotekose esančios interneto skaityklos koncepcija?

Kažkada buvo manoma, kad daugėjant elektroninės informacijos nebereikės patalpų. Prieš 36 metus išleistoje knygoje „Trečioji banga“ Alvinas Tofleris prognozavo, kad su interneto ryšio paplitimu išnyks biurai. Pasirodo, kad vyksta atvirkštinis procesas. Pažiūrėjau praėjusių metų aukštų pastatų asociacijos statistiką – biurų patalpų poreikis didelis, planuojama, kad aukštų pastatų su biurais tik daugės. Viena iš priežasčių – biuruose dirbama su informacija, tad labai svarbus socialinis aspektas, aplink esantys žmonės inspiruoja, papildo.

Lygiai tas pats ir su bibliotekomis – kad ir kaip keistųsi jų funkcijos, jos pirmiausia išlieka informacijos įstaigomis. Nesvarbu ar toji informacija yra patalpose, jos pačios yra centras, kur koncentruojamos informacinės paslaugos, kur sudarytos sąlygos kuo patogiau dirbti su informacija.

Šiuolaikinės bibliotekos pastatus telkia, kuriamos didelės bibliotekos: Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka, MKIC, kitų aukštųjų mokyklų bibliotekos. Tai – pasaulinė tendencija. Dideliuose pastatuose gali būti visko: individualaus ir grupinio darbo vietų, rezervuojamų kambarių, poilsio ar tylos zonų, įvairių laboratorijų. Viso to reikia. Bet visa tai labai greitai sensta. Praėjus vos trims metams po pastatymo, MKIC jau matome senėjimo ženklų. Ten daug individualaus darbo vietų ir tik trečdalis jų skirta grupiniam darbui, kur erdvės gali būti transformuojamos, baldai perkilnojami. Kai patalpos buvo tik planuojamos, tai buvo kaip tik tai, ko reikėjo, kas buvo aktualu, o mes juk gilinomės į vartotojų poreikių tendencijas, tyrinėjome situaciją šalies ir užsienio bibliotekose.

Šiandien reikia kur kas daugiau grupinio darbo vietų ir visai tylių darbo vietų, susikaupimui skirtų kambarių. Pavyzdžiui, Kopenhagos viešojoje bibliotekoje radau pačių įvairiausių muzikos instrumentų, galima prisėsti ir užsidėjus ausines groti jais. Apklausos metu sužinojome, kad to norėtų ir mūsų vartotojai.

Jūsų paminėtos interneto skaityklos – visiškai pasenęs dalykas. Dar visai neseniai tai buvo labai šiuolaikiškas sprendimas, o dabartiniai bibliotekų lankytojų poreikiai diktuoja, kad erdvė turi būti lengvai transformuojama, kažkuo priminti namų interjerą – su sofomis, minkštasuoliais, tylos rutuliais (turime tokių MKIC – nepaprastai populiarūs. Sėdint juose apima atotrūkio jausmas, o vartotojai dar ir į sieną nusisuka – visiška izoliacija). Reikia nepaprastai daug kištukinių lizdų – žmonės ateina su savo prietaisais, bet retai turi kroviklius, tad reikia ir kroviklių automato. Be abejo, ir labai galingo interneto ryšio.

 Vardindamas pokyčius turbūt daugiausiai remiatės universiteto bibliotekos lankytojų poreikių stebėsenos rezultatais? Miestų viešosios bibliotekos aptarnauja kur kas platesnį amžiumi ir išsilavinimu žmonių lauką. Ar tos pačios išvados gali būti pritaikomos kalbant ir apie vyresnės kartos bibliotekų lankytojus?

Klaida juos nurašyti. Nustebtumėte, kokie žmonės yra pažangūs. Aišku, stacionarių kompiuterių bibliotekose reikėjo ir reikės, bet reikia ir daugiau erdvės turintiems savo prietaisus. Kompiuterį, planšetinį kompiuterį ar kitokį prietaisą darbo ir ne tik darbo reikalais nešiojasi nemažai žmonių.

Bibliotekų pasaulyje sklando naujas terminas – space maker (angl. erdvės kūrėjas) – svarbu nedrausti bibliotekos paslaugų vartotojui pagal poreikį konfigūruoti patalpas. Pavyzdžiui, MKIC yra 800 darbo vietų: kai ryte einame per patalpas matome neįtikėtinų dalykų – baldai keliauja ne tik per kambarius, bet ir per aukštus. Ir kalbu ne tik apie kėdes, bet ir apie sofas, stalus – sunkius baldus. Gražinti juos į vietas mums yra papildomas vargas, bet suprantame, kad to žmonėms reikia, tad iki tam tikros ribos palaikome ir leidžiame tokį elgesį. Tiesa, jau numatome, kad ateityje daugiau baldų turės būti su ratukais – nereikės jų nešti.

Nuotrauka iš VU bibliotekos archyvo

Gal bandėte tyrinėti situaciją, perprasti to nuolatinio erdvės konfigūravimo poreikį?

Teisingai spėjate, atlikome tam tikrus tyrimus, planuojame juos kartoti sudėtingesne metodologija. Pastebėjome, kad žmonėms svarbu susikurti savas erdves. Įrenginėdami MKIC stengėmės formuoti darbo salas – lentynas dėliojome šachmatų principu. Dabar matome, kad tos salos tikrai reikalingos.

Žiūrint bibliotekų erdvių nuotraukas, įspūdingai atrodo didelės salės, eilėmis sustatyti stalai, prie jų sėdintys ir dirbantys žmonės. Beveik koncentracijos stovykla. Kartais reikalinga ir tokia erdvė.

Bet šiuo metu paklausiausios ne jos. Pavyzdžiui, turime savaitei ar net pusmečiui rezervuojamas individualaus darbo vietas – atėję į jas žmonės jas suasmenina, įsirengia savaip.

Kitas kasdienis pavyzdys – ateina trys draugai fizikai, randa tris darbo vietas. Jos jiems nepatogios, tad atsineša papildomą kėdę savo popieriams ir didesnį stalą braižymui, pasuka baldus kitu kampu. Tai – jau erdvės transformacija.

Manto Pelakausko nuotrauka VU bibliotekos archyvas.

Dar kartą grįžtant prie viešųjų bibliotekų, Jūsų nuomone, kiek space maker terminas aktualus joms?

Vaikų skaityklos tikrai veikia lanksčiai. Suaugusieji gal ne tokie drąsūs – jei randa baldą stengiasi palikti ten, kur jį rado. Vis dar yra manančių, kad jei bibliotekoje ką nors pajudins iš vietos – sugriaus vidinę tvarką, kad ateis darbuotojai ir barsis. Reikėtų pasistengti perduoti žinią, kad bibliotekoje galima įskurti taip, kaip patogu, kad jei atėjo trys močiutės – joms nebūtina sėdėti ant viena linija sudėtų kėdžių, galima jas pasukti kampu.

Nemažai keliaujate, o užsienyje stengiatės aplankyti kuo daugiau bibliotekų. Gal galite išskirti įspūdingiausią matytą biblioteką, ką galėtume parsivežti ir įdiegti pas save?

Man pačiam didelį įspūdį palieka pasaulio bibliotekų atvirumas. Pas mus taip dar nėra – atėjus į biblioteką reikia pažymėjimo, yra saugumo varteliai, kai kurios bibliotekos dar reikalauja  rankines ar kuprines palikti saugyklose.

MKIC turime didžiulius atvirus fondus – šimtai tūkstančių atvirai padėtų knygų, ir ne bet kokių, o po kelis šimtus eurų kainuojančių mokslo veikalų. Kai žmogumi pasitiki – jis pateisina tą pasitikėjimą. Vagystės yra retos. Tiesa, turime apsaugos vartus, bet kai knygų tiek daug – norint tikrai galima išnešti. Bet klausimas – kur dėsi tą pavogtą knygą? Su kolegomis tarpusavyje juokaujame, kad jei jau pavogė mokslinę knygą, matyt, jautė tikrai didelį žinių troškulį.

Parsivežti pas save galėtume to paties atvirumo. Nereikia bibliotekų dirbtinai daryti sunkiai prieinamų. Paskutinės bibliotekos, kuriose pastaruoju metu lankiausi – „British library“ (angl. Britų biblioteka) Londone ir „Black Diamond“ (angl. Juodasis deimantas) Kopenhagoje. Tai didžiulės, šiuolaikinės, gražios bibliotekos. Atėjau į jas be jokio pažymėjimo, galėjau laisvai jungtis prie interneto, dirbti nuo ryto iki vakaro. Žmonių srautai – didžiuliai, bet viskas leidžiama – lankytojai gali valgyti savo atsineštą maistą, eiti vidun su striukėmis, kuprinėmis. „British library“ įsikūrusi šalia judrios stoties – juk būtų galima galvoti, kad prašalaičiai eis ir gadins patalpas, vogs knygas. „Black Diamond“ tas pats – visai šalia įėjimo eksponuojamos naujos, brangios knygos. Galime pasimokyti ir kitokio požiūrio į vartotoją – nereikia manyti, kad jis turi blogų kėslų, juk jei jau žmogus eina į biblioteką, jis jau yra kultūringas.

Keliaudami su žmona turime vieną svarbų miestų vertinimo kriterijų: jei yra knygynas, biblioteka – tai jau tikras miestas. Jei miestas randa išteklių gražiai, šiuolaikiškai bibliotekai – tai ženklas, kad jo valdžia suinteresuota kultūra, žmonių savišvieta. O kalbant apie gražiausias bibliotekas – turtingos šalys, miestai visada turi įspūdingas bibliotekas. Nežinau normalaus vakarietiško miesto, kuris neturėtų įspūdingos architektūros bibliotekos pastato. Tas pats ir Lietuvoje: Klaipėdoje – I. Simonaitytės biblioteka, Vilniuje – centriniai Vilniaus universiteto bibliotekos rūmai. Pažiūrėkime į artimiausius mūsų kaimynus, juk Latvijos nacionalinė biblioteka – pagrindinis Rygos akcentas, jos statyboms buvo skirta tuomet milijardas litų.

Black Diamond, Kopenhaga. Nuotrauka iš wikipedia

<…>

Įdomu, kokios pagrindinės informacijos išteklių laikymo ir tvarkymo tendencijos? Į ką turi reaguoti bibliotekos?

Šiuo metu sparčiai auga atvirosios prieigos iniciatyva. Laikui einant bus laisvai prieinama bus vis daugiau geros kokybės recenzuotų išteklių.

Kol informacija mokama, jos tvarkymą organizuoja privatūs duomenų bazių savininkai. Kyla klausimas, kas ją tvarkys įvykus poslinkiui į nemokamą prieigą. Atvirosios prieigos iniciatyva rūpinasi bibliotekos, skatina ją. Gali būti, kad ilgainiui reikės įsitraukti kur kas rimčiau. Jau kuriamos institucinės talpyklos, kuriose kaupiami įvairūs ištekliai. Pavyzdžiui, kur galima rasti visas disertacijas: magistro, bakalauro darbus – būtent bibliotekų kuruojamose institucinėse talpyklose. Iliuzija, kad bibliotekų nebereikės, o tą didelį informacijos tvarkymo darbą kažkas darys nemokamai. Taip nebus. Aukšto lygio informacija savaime neegzistuoja.

Keičiasi ir bibliotekininko vaidmuo. Mokslininkai kuria duomenis, talpina juos įvairiose talpyklose. Vilniaus universiteto biblioteka inicijuoja duomenų talpinimo taisyklių sukūrimą, vyksta mokslininkų konsultacijos. Atsiranda ryški bibliotekininkų specializacija – vieni gilinasi tik į ekonomiką, kiti tik į mediciną ir t.t.

<…>

Paminite akademinėje bibliotekoje dirbančio bibliotekininko virsmus, bet ar tai tinka kalbant apie miesto viešosios bibliotekso darbuotojus?

Pokyčiai vyksta visur. Gal miesto bibliotekų darbuotojai nepadeda rengti mokslinių rašto darbų, bet ir jie turi daug naujos veiklos, pavyzdžiui, rengia skaitymo būrelius, biblioterapijos seansus, padeda vaikams rengti namų darbus. Štai, Trakų viešojoje bibliotekoje vaikai skaito knygas šuniui – tai terapinė veikla. Daug veiklų susiję su įrenginių ir aplinkų sukūrimu, įvairių procesų vyksmo užtikrinimu.

Bibliotekoje informacijos ieško ne tik studentai ar moksleiviai, dėl to kreipiasi įvairaus amžiaus, užimtumo ir socialinio statuso žmonės. Pavyzdžiui, mamoms besirūpinančioms dėl skiepų būtų geriau informacijos ieškoti bibliotekoje, o ne forumuose, kur neatsakingi sprendimai priimami pasiskaičius nebūtinai patikimų pavienių mamų nuomonę.

Mokykloje ir universitete yra mokytojai, dėstytojai, kurie besimokančius nukreipia teisinga linkme, baigęs mokslus žmogus nebeturi kur ieškoti kokybiškos informacijos. Tą spragą gali užpildyti viešosios bibliotekos. Jos tą puikiai daro užsienyje. Pavyzdžiui, kai Škotijoje vyko referendumas dėl atsijungimo nuo Jungtinės Karalystės, viešosios bibliotekos surinko į vieną vietą bazinius šaltinius. Buvo galima ateiti ir tyrinėti juos, diskutuoti. Tas pats vyko ir „Brexit“ referendumo metu – kaip tik tuo metu buvau Londone ir mačiau bibliotekų skelbimus, kviečiančius ateiti ir susipažinti su objektyvia informacija.

Yra net toks terminas – tematinės skaityklos. Kolegos iš Vokietijos pasakojo, kad Europos futbolo čempionato metu bibliotekose rengiamos tematinės skaityklos tai temai: demonstruojamos varžybos, pateikiami susijusių svetainių adresai, knygos, žurnalai, fotoalbumai – jei tuo domiesi, gali ateiti ir gilintis. Parengti tokią skaityklą yra didelis darbas, bet ja atliepiamos žmonių aktualijos. Būtų šaunu jei seimo rinkimų metu Lietuvoje būtų rengiamos tematinės skaityklos. Pavyzdžiui, JAV politikai nelabai nori prisiminti savo pažadus duotus rinkimų metu, bibliotekos išsaugojo tą informaciją – galima ją ištraukti ir palyginti su realybe. Apibendrinant, viešosios bibliotekos turi daug platesnį raiškos galimybių lauką nei akademinės. Tereikia įdirbio, žmonių, idėjų.

Nuotrauka iš VU bibliotekso archyvo

Ar keičiantis bibliotekoms, jų lankytojams ir bibliotekininkams keičiasi ir būdai kaip grupuojama informacija?

Bibliotekose vyrauja tradicinis grupavimas pagal tematiką. Bet atsiranda įdomių naujovių. VU bibliotekoje turime dvi grožinės literatūros skaityklas – Česlavo Milošo ir Laisvalaikio. Č. Milošo skaitykloje sukaupta kokybiška grožinė literatūra. Rengdami šią skaityklą diskutavome su literatūros kritikais, rašytojais, dėstytojais, mėginome apsibrėžti, ką išskirsime kaip tikrai gerą literatūrą. Esame apsibrėžę, kad lentynose stovės programinė literatūra, klasika, premijuota literatūra (Nobelio, Pulicerio, Bukerio, Gonkūrų premijomis apdovanoti kūriniai), geriausios metų knygos ir t.t. Tuo tarpu Laisvalaikio skaitykloje galima rasti viską, nuo detektyvų iki meilės romanų ir mokslinės fantastikos.

Iš naujų įdomių grupavimo tendencijų noriu išskirti informacijos rūšiavimą pagal sukeliamas emocijas ir patirtis. Ateina nauja karta žmonių, kuriems rūpi ne autorius, kūrinio statusas, bet skaitymo metu patiriamos emocijos. Jie iš skaitymo tikisi konkrečių pojūčių: ilgesio, baimės, įkvėpimo. Šiandien skaitymas suprantamas plačiau nei tik statiško teksto skaitymas. Daugėja dokumentų, kurie yra skaitmeniniai, papildyti multimedija (vaizdo ir garso įrašais), susieti su kitais dokumentais hipersaitais, interaktyvūs. Plėtojantis papildytosios realybės  technologijai dar labiau išsiplečia dokumentų įvairovė. Esant tokiems dokumentams žmonės ieško jau nebe konkretaus fakto, bet, dažnai, tiesiog emocijų ir patirčių.

Iššūkis, kaip sukurti aprašus, kad iš kelių dešimčių tūkstančių dokumentų būtų galima atrasti geriausiai atitinkantį skaitytojo poreikius. Ši kryptis vadinama immersive literacy (angl. įtraukiantis raštingumas). Kol kas paieškos sistemos orientuotos tik į faktų paiešką, ateityje galima tikėtis visai kitokių – orientuotų į informacijos sukeliamas emocijas ir patirtis.

<…>