Gal nepasigausiu pūslės uždegimo, murmu pati sau, išsitiesdama ant apšarmojusios žolės. Nespėju įsitaisyti, o ant veido nutyška keli šuns seilių gliutulai – virš manęs rymo rūpestingas raukšlėtas snukis – kodėl sustojome? Kas dabar bus? Nuvaikau imituotu lazdos švystelėjimu į krūmų tankmę kairėje – keturkojis šešėlis nutraška į patį šakų raizgėlyną. O man prieš akis pagaliau atsiveria dangus – ne bekraštis – įrėmintas santūriomis pušų viršūnėmis.

Tik po kelių spoksojimo minučių susivokiu, kad naktis, kad į šikną duria kankorėžis, kad guliu ant pašalusios žolės, kad esu miške, kad esu viena (nepaisant šuns, šernų, briedžių ir kitų laukinių gyvybės formų). Pasiteisinimas tik vienas – niekaip neišaugu iš žvaigždžių. Veikia mane kaip koks narkotikas – nesvajoju nei apie kosminius laivus, nei apie laiko grėsmingumą, nei apie tai, kad visi esame iš žvaigždžių dulkių. Tįsau ir stebiu konsteliacijų raštus – trivialūs dienos darbai nutolsta, juslės apmiršta (o gal tiesiog trinka kraujotaka), guliu ir kažkas tvinksta po šonkauliais, kietas ir švelnus spaudimas į kaulų lanką – net pritrūkstu kvapo.

Aš čia – žiūriu į jas, o jos ten – nežiūri niekur.

IMG_7743

Kitais kartais į žvaigždes nežiūriu. Šiaip įkrentu į medžių šešėlius ir krentu tol, kol pasiekiu veik iš apčiuopiamos tamsos nulipdytą žiemos vakaro dugną. Po kojomis samanos ir tuoj tuoj tyla.

IMG_2781

Dar kitais kartais būną diena. Pavyzdžiui, šiandien. Apsirėdžiau žydras slidininko kelnes, šiltus storapadžius batus ir išsiruošiau į pajūrį. Ant suoliuko greta manęs prisėdo pagyvenusi moteris. Sako, „šiandien pirmą kartą po dviejų metų pertraukos atvažiavau prie jūros. Iš pradžių buvo klubo operacija, paskui dėjo širdies stimuliatorių, vėl sirgau. Bet dabar pajutau, kad nebegaliu sėdėti kambaryje. Sužinos vyras, kad pati viena atvažiavau – gausiu velnių“. „Taip“, sakau, „oras gražus, reikia išeiti iš namų“ (ką daugiau pasakyti?). „Beveik kasdien atvažiuodavau prie jūros. Šiandien tiesiog pasakiau sau, kad reikia. Jau du metus nebuvau“, pakartoja. Tylime. Diena tikrai graži – saulėta, bangos žalsvos, smėlis pabarstytas perregimais ledo kristalais. Laukiu. Pasivaikštau pajūriu, vėl pritupiu ant suoliuko ir laukiu. Ir net nežinau dėl ko, bet pajuntu kažką tvinkstant po šonkauliais.

Pėdiname atgal nuo jūros kartu su vaiku. Suburba kažką klausiamąja intonacija.

„KĄ?!“, klausiu.

„Mano kraujas eina ratu“, vėl sako jis ir pirštu apveda visą save.

Esu vaikščiotoja. Bet visi juk tokie.

IMG_2787

Gerų naujų metų, draugai !