Paskambino draugė iš Vilniaus, sako, kad susigundė Klaipėda ir atvažiuos savaitei čia pagyventi.  Kažkada nebodama lietaus ištempiau ją pasivaikščioti, o Klaipėdos bauhauzas, medžių kupolai, gražios karalienės Luizės jaunimo centro grindų plytelės ir karštos sūrio spurgytės neprastoje valgymo vietoje sudėjo visus reikiamus patrauklumo taškus.

Žodžiu, paskambino ir prašo parekomenduoti kokių nors skaitinių apie miestą. Vos sustabdžiau save nesuvardinus visos sukauptos bibliotekos, galiausiai apsiribojau keliais pavadinimais. Juos rikiuodama prisiminiau, kad vieną žadėjau pristatyti ir čia.

Vėluodama ir labai fragmentiškai tai darau dabar. Knyga herojė – iš šiemetės knygų mugės parsivilkta „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990”, kurią parašė solidžių autorių kolektyvas: Tomas S. Butkus, Vasilijus Safronovas ir Vaidas Petrulis. Monografiją spaudai ruošė „Vario burnos”, o pirmuosius skaitytojus ji pasiekė 2015 m.

(iš nuotraukos gana aiškiai matyti, kad aprašymas turėjo pasirodyti žiemą..)

„Klaipėda – ypatingas miestas. Degintas, ardytas, planuotas ir perstatytas. Klaipėdos istorijai nėra analogo visame buvusios TSRS ir galbūt visos Europos miestų kontekste. Regis, mažai čia kas lietuviško, dar dažniau – žmogiško. Tačiau tos pačios gyvenamosios dėžutės, projektuotos Petropavlovsko-Kamčiatskui ir Klaipėdai, kažkuo skiriasi. Tipiniai projektai yra kartu ir tipiniai gyvenimai. Kiek jų? 5, 10 ar visi 200 tūkstančių? Į tai bandoma atsakyti šioje knygoje” 9p. T. S. Butkus

A) Monografija yra nepaprastai gražiai padaryta. Turbūt šiuo klausimu visi balai eina T. S. Butkui. Popierius, spalvos, šriftas, detalės. Tekstas labai puikiai skiedžiamas vizualine informacija, tad skaityti ir dėmesio neišbarstyti gali net ir tie, kas skaito tik naujienas išmaniojo ekrane. Gal tik formatas kiek per masyvus – knygą iš „lentyninės” verčiantis „staliukine”. Kai neturi dekoratyvių staliukų namuose tai gali būti visai problema.

B) Struktūra. Knyga padalinta į tris skyrius: pirmąjame skaitytojas supažindinamas su urbanizacijos sąlygomis ir priemonėmis. Trumpai apžvelgiami pagrindiniai miesto kaitos bruožai aprašomu metu, galima kiek geriau suprasti kontekstą, lėmusį uostamiesčio vystymosi trajektoriją. Pvz., skaitytojas trumpai supažindinamas su didžiosios valdžios planais Klaipėdai, jos gyventojų sankloda, juk iškalbingas faktas, kad inteligentija į miestą patraukė tik 7-ame dešimtmetyje.

Antrame skyriuje pristatoma prioritetinių miesto zonų plėtra ir projektavimas. Po karo didžiausias dėmesys ir pajėgos buvo mestas uostui, stambiajai pramonei. Trečiajame skyriuje tai, ką autoriai įvardijo „periferinėmis teritorijomis” –  gyvenamosios ir viešosios paskirties zonos, parkai ir t.t. Paskutinis knygos segmentas – priedai, jame miesto ir jo paskirų rajonų planai, transporto, želdynų ir kt. planai.

C) Skaityti, kaip jau minėjau, lengva ir įdomu. Tekstas supažindina su iškiliausiomis miesto veidą formavusiomis asmenybėmis, ne tik suminimi įvykiai, bet ir paaiškinami. Kiekvienas puslapis atveria vienos ar kitos gerai žinomos Klaipėdos vietos prigimties istoriją: kur buvo pirmasis devynaukštis, kaip vystėsi Mažvydo alėja, kur buvo pirmasis kino teatras. Paaiškinamas ir ne vienas „kodėl”, dalinamasi citatomis iš tuometės spaudos, literatūros.

„Dramatiškiausi Klaipėdos viešųjų erdvių transformacijos epizodai susiję su Nepriklausomybės atkūrimu. 1990 m. rugjūčio 20 d. miesto tarybos prezidiumui nutarus nukelti Lenino ir Pergalės monumentus, TSRS Baltijos karinio jūrų laivyno vado įsakymu Klaipėdos įgulos viršininkas paminklų apsaugai pasiuntė šarvuočius. Abu monumentus jie „saugojo” iki 1991 rugpjūčio 23 d” 266 p.

D) Labai turtinga vaizdinė medžiaga – Klaipėdos fotografų (ypač daug B. Aleknavičiaus) užfiksuota miesto raida – nuo griuvėsių iki spindinčio sovietinio miesto. Daug kadrų – „švieži”, nematyti. Ypač įdomūs pramoninių segmentų vaizdai. Kai kur fotografijos pateikiamos kartu su vaizduojamų vietų planais. Įdomu, kaip vos per kelis dešimtmečius pasikeičia miestas, jo nuotaika.

Knyga bus įdomi klaipėdiečiams, kaip proga geriau suprasti ir pažinti savo miestą. Ji bus įdomi ir visai ne klaipėdiečiams, mat uostamiesčio raida (tiesą sakant nuo pat jo ištakų) yra išskirtė.

p.s. Čia galite paskaityti dalį interviu su knygos sumanytoju ir vienu iš autorių Tomu S. Butkumi (Spausdinta kultūros ir meno žurnale „Durys”)