„Bliūvojimas – tai nevilties išraiška ir drauge savotiškas ritualas tai nevilčiai įveikti. Kniūbsčias atsigulu ant žemės, išskečiu kojas, atsiremiu delnais ant ištiestų rankų, pakeliu liemenį ir užverčiu galvą į lubas. Tada užbliaunu. Tai lyg gilus, pratisas riaugėjimas, kylantis iš vidurių ir ilgai vibruojantis kakle. Jame skamba visas gyvenimo nuobodulys ir visa mirties baimė“ (48 p.).

Šios knygos vertimo pasirodymas Lietuvoje man buvo maloni šventė. Natūralu, kad nustebau, jog mažai kas šventė kartu su manimi. Gal dėl to, kad knygą išleido nedidelė leidykla („Žara“), o gal garsusis prancūzas vis dar nesuviliojo mūsų skaitytojų. Ką padarysi – knyga yra kantri būtybė. Lauks tiek, kiek reikės.

IMG_5997

Romanas „Girių karalius“ pasakoja apie švelnų, trumparegį milžiną Abelį Tifožą. Kai susipažįstame su juo, jis turi mechanines dirbtuves Terno Vartų aikštėje. Susižeidęs dešinę ranką ir nebegalėdamas dirbti, Abelis kairiąja rašo niūriuosius atsiminimus – juose vaizduojama jo vaikystė Šv. Kristoforo koledže, apmąstoma tuo periodu nutikusių įvykių reikšmė. Žvelgdamas iš laiko perspektyvos Abelis tariasi regįs pranašišką visa ko prigimtį, poelgiuose ir ištarose įžvelgia simbolinį krūvį. Pasakojimas plėtojamas atskleidžiant pagrindinio herojaus žavėjimąsi vaikais, tyrą obsesiją stebėti juos, klausytis jų balsų.

Vaikai Abeliui – tobulesni nei suaugusieji viskuo: savo proto gyvumu, kūno proporcingumu. Per meilę vaikams Abelis pakliūna ir į bėdą, iš kurios jį ištraukia prasidėjęs karas. Karo metu švelnusis milžinas rūpinasi pašto karveliais, prancūzams pralaimint pakliūna į nelaisvę vokiečiams. Karo pradžią, karinę tarnybą, nelaisvę Abelis priima visiškai ramiai, jis jau yra įsitikinęs, kad turi tikslą ir kad likimo ranka su kiekvienu įvykiu jį veda link jo. Kiekvienas nutikimas jam įgyja vis aiškiau perskaitomą simbolinę prasmę. Nuo miškininko Gėringo medžioklės plotų Romintoje iki galutinės Abelio stotelės, kurioje likimas jam patiki šimtus vaikų kūnų – Kaltenborno mokyklos. Būdamas šioje vietoje Abelis praminamas Kaltenborno žmogėdra, nes aplinkinėse vietovėse ieško vaikų mokyklai. Kaltenborne, senovinėje pilyje, įsikūrusioje napoloje, Abelis galiausiai gauna teisę visiškai atsiduoti savo obsesijai. Nebe tik stebėti iš šalies, bet apsupti save jaunais kūnais, tyrinėti, liesti juos.

Skaitytojas kartu su pagrindiniu herojumi keliauja iš Prancūzijos gilyn į prūsišką Šiaurę. Iš šurmulio traukiamasi į tuščias, nykias vietoves. Erdvė griežtėja, grynėja. Vietoj prancūziško miesto – pavieniai kaimai, atšiaurios pilys, smėlėtos lygumos. Romane, kur viskas yra svarbu, vietos keitimas taip pat labai reikšmingas. Vokietijos rūstumas, formų grynumas supriešinamas su Prancūzijos dukslumu, neibaigtumu, švelnumu. Persikėlęs per Reiną Abelis atsiduria įskaitomame pasaulyje, „šaltoje, veriančioje Hiperborėjos šviesoje kiekvienas simbolis švytėjo neprilygstamu spindesiu“ (188 p.). Tai kvietimas, kuriam Abelis pasiduoda nedvejodamas, kartu tai ir dar vienas patvirtinimas, kad jis juda teisinga linkme.

Friedrich Fromm, Hermann Göring, Walter v. KeudellSenovės prūsų šventa laikyta, vėliau karalių ir Gėringo pamėgta Romintos giria – viena iš svarbiausių Abelio Tifožo stotelių kelyje į Kaltenborną. Faktas susipina su fikcija – romane Abelis liudija kaip Gėringas nušauna didžiausią elnią Europoje.

Pasakojimas plėtojamas iš dvigubos perspektyvos – vidinės, pirmuoju asmeniu (niūriaisiaisis užrašais, kurie tęsiasi iki tol, kol Abelis palieka Terno Vartų aikštę ir išvyksta į karą) ir išorinės, trečiuoju asmeniu, kai įvykių naštą perima skaitytojui niekaip nepažįstamas, bet viską regintis pasakotojas, kuris vėliau balsą vėl suteikia prie savo užrašų grįžusiam herojui. Romanas sukėlė kontroversiją dėl to, jog vaizduojant nacizmą nemoralizuojama, pasakotojas laikosi nešališkos pozicijos, o romane aprašomos įvairios hitlerjungendo ceremonijos kelia estetinį pasigėrėjimą savo iškilmingumu, darna. A. Tifožui stebint ritualus, skaitytojai paliekama galimybė pačiam vertinti jų teisingumą. Abelio grožėjimasis galėjo būti nepatogus tiems, kurie knygą skaitė tik jai pasirodžius – dar tebebuvo gyvi prisiminimai, jog fasadine fašizmo puse Europoje žavėjosi daug kas, o Abelio pozicija tik priminė tą stebėtojo patiriamą malonumą, prieš akis skleidžiantis harmoningai masinei kompozicijai, kuriamai daugybės aktorių.

„Girių karalius“  yra knyga, kurią perskaičius reikia dar kelis kartus perversti – tuomet aiškiausiai galima pajusti jos muzikalų ritmiškumą, kuris nuolat atkyla augančiais, išsiplečiančiais pasikartojimais. Pavyzdžiui, Šv. Kristoforo koledže žaidimo metu Nestoras užsisodina ant pečių Abelį, bet sulūžus Nestoro akiniams Abelis turi jį vairuoti. Finalinėje romano scenoje žydas berniukas vairuoja patį Abelį. Tarnaudamas kariuomenėje Abelis ieško karvelių, dirbdamas Kaltenborne – vaikų. Jis pasirenka kelis karvelius savo favoritais: sidabrinį, dvynius ir silpną rastinuką. Kaltenborne taip pat pastebime panašią situaciją: čia figūruoja sidabraplaukis berniukas, dvyniai ir silpnas žydas. Visas romano audinys prismaigstytas atsikartojimų, kurie suteikia jam ritmą bei patvirtina Abelio prielaidą apie visa ko prasmingumą.

Pagrindinis romano veikėjas yra niūri mįslė, įsikūnijusi dviprasmybė. A. Tifožas nemato priešpriešos tarp monstro ir šventojo – žmogėdros ir Šv. Kristoforo, kuriuos laiko savo asmenybės centru. Gal net reikėtų sakyti, jog Šv. Kristoforu jis gali būti tik todėl, jog yra žmogėdra, ir atvirkščiai. „Tu žmogėdra“ (9p.), – šitaip pirmose romano eilutėse pareiškia Abelio mylimoji. Žmogėdriškumas svarstomas prisitraukiant įvairias asmenybes – nuo tamsios pasakų gelmės žmogėdrų iki šiuolaikinių – Gėringo ir Hitlerio. Pats Abelis žmogėdriškumą perskaito kaip aukščiausią meilės formą – žmogėdra siekia visiškai užvaldyti Kitą.Vien mėsa ir pienu kurį laiką mitęs Abelis grįžta prie įprastinės dietos tuomet, kai savo žmogėdrą pradeda šerti neįprastu maistu – stebėti vaikus, juos fotografuoti, įsirašinėti jų balsus.

1

Negalėdamas despotiškai užvaldyti vaikų, kuriuos nusprendžiau pagrobti, naudojuosi fotografijos spąstais ir skubu patikslinti,  jog tai visai ne kraštutinė priemonė <…> Burtai, kurių griebiasi fotografas, padeda jam pajungti fotografuojamąjį, kaip prievartautojas ar žudikas pajungia savo auką“ (112 p.).

Įdomu tai, kad tradiciškai žmogėdra yra pavojinga visuomenei, tačiau visuomenė taip pat pavojinga žmogėdrai. Tą dvilypę žmogėdros lemtį galima lemtį galima išskaityti ir A. Tifožo varde. Abelis nurodo į pasaulio pradžią, Adomo ir Ievos sūnų – klajoklį, aviganį, kurį nužudė sėslusis jo brolis, žemdirbys Kainas. Kaip iškreiptas biblinio mito atbalsis romane atskamba serijinio žudiko Veidmano egzekucija – stebėdamas ją Abelis ne tik supranta esąs fiziškai nepaprastai panašus į žudomą žudiką, bet ir pasibjauri minia (iš pažiūros taikus miestiečių mediumas tarsi pakvaišta trokšdamas mirties).  Tuo tarpu Abelio pavardė, Tifožas, nurodo į realaus mėlynbarzdžio prototipo pilį vakarų Prancūzijoje. Baronas Gilles de Rais, gyvenęs XV amžiuje, iš istorijos žinomas kaip Žanos d‘Ark bendražygis, o vėliau – kaip serijinis vaikų žudikas. Tiesa, iki šiol tebėra svarstančių, jog didikas tapo jo žemių ir turto trokštančių kaimynų ir bažnyčios auka. Beje, Abelis jodinėjo didžiuliu žirgu, kurį vadino Mėlynbarzdžiu.

Tapatintis su Šv.Kristoforu Abeliui leidžia jau vien jo fizinės charakteristikos – nepaprastai aukštas ūgis, raumeningas sudėjimas, didelės stiprios rankos. Iš legendos žinoma, kad Šv. Kristoforas buvo milžinas karys, nutaręs tarnauti galingiausiam pasaulio valdovui. Sužinojęs, ka d galingiausias iš visų yra Dievas, jis imasi jam tarnauti, padėdamas keliautojams persikelti per pavojingą upę. Vieną dieną jis ant pečių per tėkmę neša mažą vaiką, benešant vaiko svoris ima atrodyti nepakeliamas, o upės tėkmė – dar pavojingesnė nei paprastai. Kitame krante Kristoforas vaikui prisipažįsta, kad šįkart jam buvo taip sunku nešti, lyg būtų nešęs visą pasaulį, o vaikas į tai atsako, kad Kristoforas iš tiesų nešė ne tik visą pasaulį, bet ir tą, kas sukūrė pasaulį. Kai A. Tifožas savo užrašuose pasakoja apie mokslus Šv. Kristoforo koledže, jau ten aptinkamas tiek žmogėdros, tiek Šv. Kristoforo buvimas – Abelis pajunta nepaprastą malonumą laižydamas atvirą žaizdą (tokį stiprų, kad net suserga), o taip pat bendrauja su visame kame simbolinės prasmės ieškančiu Nestoru, kuris save tapatina su minėtu šventuoju. Būtent Nestoras užkrečia Abelį įdėmiu žiūrėjimu ir bandymu atsekti simbolinę prasmę, pasaulio įvykiuose perskaityti fatališkas asmeninio gyvenimo gaires.

Jan-Mandijn-Saint-Christophe-portant-lenfant-JésusKnygos viršelį puošia Jan Mandijn Šv. Kristoforo paveikslo fragmentas. Sunku dailėje rasti kitą tokią beprotybės auros supamą šio šventojo reprezentaciją.

Jau suaugusį ir dirbantį mechaniku Abelį, pakėlusį nešti dirbtuvėse susižeidusį kolegą, „nuo kojų iki galvos“ užliejo euforija. Vėliau svarstydamas šį įvykį Abelis patiria savotišką nušvitimą, mat euforijos etimologijoje randa tiek laimę, tiek nešimą („Eu reiškia gerovę, laimę, ramų džiaugsmą, pusiausvyrą. O forija kilusi iš φέρω, nešti. Euforiškas yra tas,kuris laimingas neša savo naštą, lengvai neša“ (88 p.)). Tuo momentu Abelis suvokia savo didįjį gyvenimo tikslą – būti nešėju. Nešimo teikiamas malonumas turi ir seksualinį atspalvį. Abelio lytiniai organai – menki, o rankos didžiulės. Romano pradžioje jis išsiskiria su savo paskutine mylimąja, kuri jį apkaltina nemokėjimu patenkinti moters. Tuo metu nešimas Abeliui suteikia didžiulį, visą kūną užliejantį malonumą, o nenumaldomą troškimą nešti jis prisiima kaip savo pašaukimą.

Forija – nešimas yra ir viena iš pagrindinių „Girių karaliaus“ temų. Atidžiai stebėdamas savo aplinką Abelis nuolat ieško forijos apraiškų, variacijų, taip kurdamas įvairias permutacijas – elnias yra faloforas, arklys nešimą pakylėja į superforijos  lygį, forija užšifruota ir Šv. Kristoforo varde. Žaidimui su kalba pasaulis atveria, rodos, neribotas galimybes – astroforas, antiforas. Pajutęs nešimo malonumą, suteikdamas šiam aktui šventumo atspavį, Abelis nori patirti jį kuo dažniau. Vaikų rekrūto darbas Kaltenborne suteikia galimybę neribotam mėgavimuisi nešimu. Abeliui neįdomu, ar vaikai savo noru sutinka būti napolos bendruomenės dalimi, ar jie slepiasi nuo jo – milžinui svarbiausia vaiko svoris glėbyje.  Tokiu būdu forijos aktas sulydo abi iš pažiūros nesuderinamas Abelio asmenybės dalis – vaikelio nešėjas šv. Kristoforas (kokį save mato Abelis) ir iš šeimų vaikus grobiantis ir į pražūtį išsigabenantis žmogėdra (kokį jį mato tėvai). Šv. Kristoforo figūra atšiauriame vokiškame kraštovaizdyje susilieja su šiurpiojo  Girių Karaliaus figūra. Pelkėje atradus gerai išsilaikiusią priešistorinio žmogaus mumiją, vienu metu pamanoma, kad ten pradingęs A. Tifožas – tokia ji panaši į jį. Aišku, Abeliui tai yra ženklas. Būdamas žmogėdra, monstras iš pasakų gelmės, iš laiko glūdumos jis tam tikra prasme manosi esąs toks pat senas kaip ta mumija, tyrėjų pavadinta Girių Karaliumi.

Bernhard Neher Erlkönig.Bernhard Neher, „Erlkönig“ („Girių karalius“). Gėtės poema, „Girių karalius“, buvo vienas iš M. Tournier įkvėpusių dalykų.

Šioje vietoje galima paminėti ir kitą svarbią romano temą, susijusią su jį persmelkusiais dvilypumais. Kaip Abelis Tifožas žaidžia forijos galimybėmis, lygiai taip pat jį apsėdusi ir inversijos idėja. Pavyzdžiui, Girių Karalius yra neigiama Šv. Kristoforo inversija. Stebėdamas savo aplinką, Abelis išskaito joje piktybinės arba gerybinės inversijos atvejus ir svarsto jų prasmę: nuo pastebėjimų, ką reiškia elnio ragai, iki Trečiojo Reicho simbolikos.

Abelis sako, „esu meilus, nepavojingas, švelnumo ištroškęs milžinas, tiesiantis dideles, lopšiu sudėtas rankas“ (137 p.), tačiau stebint, kaip jis atima iš tėvų vaikus, kaip juos tyrinėja, „nepavojingumas“ tampa kvestionuotinu terminu. Tiesa, Abelis pats tiesiogiai nieko niekada nenuskriaudžiąs, bet būdamas susitelkęs tik į savo obsesiją nesugeba būti empatiškas kitiems. Pasaulis jam – simbolių visuma, kiekvienas dalykas, įvykis turi simbolinę prasmę. Gebėjimas atsekti tą prasmę – vienas iš Abelio apsėdimų. Visam kam teikiant simbolinę prasmę, telieka pasiduoti fatalizmui – vyksta tai, kas turi vykti dėl to, kad taip turi vykti, „Tifožas jautėsi paimtas į rankas, nukreiptas, vedamas ir pakluso tai jėgai, kupinas tamsios laimės“ (240 p.).

Abelis jaučiasi esąs didžiulio laikus ir erdves aprėpusio žaidimo stebėtojas. Pirštais braukdamas berniukų odą, ieškodamas jų kūnuose kintančios plaukelių augimo krypties raštų ar „siūlės“, kuri pagrįstų jo teoriją apie kūno susidėjimą iš dviejų sulydytų dalių, Abelis nenori jų užgauti, įžeisti, jis nesijaučia juos išniekinantis. Juk jis tik skaito. Patys vaikai jam nėra įdomūs kaip asmenybės. Pavyzdžiui, viena iš nejaukiausių romano vietų, netyčinės maudynės vaiko kraujyje, jį sukrečia, bet ne kaip faktinis, o simbolinis įvykis. Tai, kas nutinka vaikams, Abeliui svarbu tik tiek, kiek tai veikia jį patį, jo skaitomą simbolių raštą. Vėl galima grįžti prie „nepavojingumo“ ir sau užduoti klausimą apie šio santykį su abejingumu. Abelis neryja pagrobtų ir patikėtų jo globai vaikų, jo žmogėdra virškina greičiau jau ne realią mėsą, o sveiką protą.

Jau minėta,  jog vos pasirodęs šis romanas susilaukė labai prieštaringų vertinimų. Viena vertus, pelnė Gonkūrų premiją ir buvo tituluojamas geriausiu šio amžiaus prancūzų romanu, kita vertus, kaltintas flirtu su nacizmu ir nejautrumu jo aukoms. Visa tai – užtekstiniai dalykai, tačiau jie skatina atidžiau įsižiūrėti į romaną ir pasvarstyti apie tai, kas sukėlė tokį skaitytojų nepasitenkinimą. Stebint A. Tifožo kelionę link jo gyvenimo tikslo, jo obesijas, jo savitą filosofiją, niekaip neapsisprendžiant dėl jo asmenybės, skaitytojui aiškėja, jog blogis ne visada pasiduoda aiškiai definicijai. Jis slypi kiekvieno viduje, juk A. Tifožas iš tiesų yra mechanikas iš Terno Vartų aikštės – eilinis pilietis. Jis turi laisvo mąstymo dovaną ir vadovaudamasis religijos, meno kontekstu, išsigrynina savo filosofiją bei visiškai jai pasiduoda. Nejauku, nes šį žmogėdrą įkvėpė tai, kas visiems bendra. O ir nacizmas yra vidinis, ne išorinis blogis – jis išaugo bendrame Europos kultūriniame lopšyje.

MT-02„Girių karalius“ jo autoriui M. Tournier atnešė tiek šlovę, tiek kaltinimus simpatizavimu nacizmui.

„Girių karalius“ nepatogus tuo, kad priminė, jog vien ideologijos negalima kaltinti, viskas nėra juoda ar balta – negalima pamiršti žmonių, kurie įdėmiau ar mažiau įdėmiai skaito savo aplinką, jos ženklus, ir renkasi savo veiksmų kelią. Romano pradžioje Abelis Tifožas apie save kalba kaip apie monstrą ir tuoj pat išskleidžia jo definiciją, „monstras yra tai, kas rodoma, rodoma pirštu, rodoma mugėse ir kitur“ (10 p.). O eiliniai žmonės yra tie, kurie renkasi pasižiūrėti į monstrus, patenkinti savo vidinio monstro užuomazgos, besišaukiančios kraujo. Hitleris romane pripažįstamas aukščiausio lygio žmogėdra (jam Vokietija aukoja nesuskaičiuojamus būrius savo vaikų), o jo monstriškumas viliojo, traukė eilinių žmonių mases. Šia prasme „Girių karalius“ kaltę sugrąžino visiems ir kiekvienam. Kiekvieno viduje yra alkanas žmogėdra. 

Romanas „Girių karalius“ 1970 m. pelnė Gonkūrų premiją. Pagal jį 1996 m. sukurtas filmas (rež. Volkeris Šliondorfas, pagrindinį vaidmenį atliko Džonas Malkovičius).

the-ogre-movie-poster-1996-1020485089

Michel Tournier. Girių karalius

Vilnius: Žara, 2014. – 396 p.

Iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė

 

Jau publikuota www.kulturpolis.lt