K. Donelaičio metai baigėsi. Būtent dėl to panorau prisiminti pokalbį su KU Literatūros katedros vedėja profesore Roma Bončkute. Tai buvo vienas ilgiausių ir taip pat vienas įdomiausių pokalbių praėjusiais metais – aistra, su kuria profesorė kalba apie literatūrą, klausytojo negali palikti abejingo. Tinklaraštyje publikuoju tik dalį interviu – kitą jo dalį rasite „Durų” internetiniame archyve. Nuorodą paliksiu po tekstu.
Pradėti norisi nuo pradžių, o pradžia sunkiai beįžiūrima. Pakanka pažvelgti į antiką, jos literatūros palikimą ir pamėginti atrasti save tuo metu – kas mes buvome tokie. Juk lietuvių literatūros šaknų pradedama ieškoti tik XIV a. kunigaikščio Gedimino laiškuose, o ir tie patys – lotynų kalba. Ką reiškia šimtmečių atotrūkis, mėginant suvokti savo literatūrą? Ką jai ir mums reiškia neturėti tokių senų literatūrinių šaknų?
Kad besikuriančioje valstybėje atsirastų literatūra, reikia lėšų, reikia ilgesnio taikaus periodo, kokio didžiulės LDK imperijos aukštuomenė neturėjo. Juk ir graikai, ir romėnai, kol grobikiškais karais patys, o ne samdyta kariuomene stengėsi išplėsti ir įtvirtinti savo šalių ribas, nelabai rūpinosi raštu ir kultūra. Kai Graikija VII a. pr. Kr. sutvirtėjo, tada buvo užrašyti Homero epai, atsirado lyrika, tragedija, istorija, filosofija… Tas pats ir Romoje. Kai tik romėnai sustiprino respubliką (III–II a. pr. Kr.), ir galėjo užaugti karta be karo, atsirado literatūros poreikis. Jaunoji karta laisvą laiką (otium) nuo valstybinės tarnybos pamažu išmoko leisti ne tik puotose ir linksmybėse, bet vis daugiau radosi tokių, kurie ėmėsi plunksnos.
Lietuvos aukštuomenė, kai pagaliau po krikšto, po unijos su Lenkija, sulaukė ilgesnių taikos periodų, ir laisvalaikį skyrė kūrybai, nerašė lietuviškai. Pasaulietinės literatūros pradžia Lietuvoje nėra susijusi su lietuvių kalba. Poemos, šlovinusios Lietuvą, jos narsius karžygius, buvo parašytos lotyniškai. Kadangi pirmieji kunigai buvo svetimtaučiai, mūsų religinė raštija ilgai buvo nekokybiška, rašyta ne gyva lietuvių kalba, o knygine, išlaikant lotynų ar lenkų kalbų konstrukcijas, leksiką.
Turbūt du kartus kaimyninių kraštų reformoms turime dėkoti, kad išliko lietuvių kalba: pirmąjį – reformacijai; antrąjį – Rusijos revoliucijai.
Kokiu būdu tos reformos padėjo mums?
Pirmasis lietuviškumo sąjūdis buvo protestantiškos dvasios, padėjo pagrindus kitos kokybės religinei literatūrai. Jos pradininkai – Martynas Mažvydas bei jo „konkurentas“ Didžiojoje Lietuvoje Mikalojus Daukša. Tačiau tik Rytų Prūsijoje M.Mažvydo pradėtas darbas buvo tęsiamas. Didžiojoje Lietuvoje po kontrreformacijos religinių raštų kalbos tobulinimas sustojo, o pasaulietinė raštija ir toliau buvo rašoma lenkų, lotynų kalbomis. Rytų Prūsijoje Biblijos vertėjai, gausūs giesmynų rengėjai, konkuruodami vienas su kitu, paliko nemažai savo darbo vaisių, o jų kontekste išaugo ir K.Donelaitis. Juk tuščioje vietoje nieko neatsiranda.
Didžiojoje Lietuvoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje dėl Vakarų Europoje plintančių liberalizmo idėjų, ypač per Vilniaus universiteto profesūrą, jaunoji karta susidomėjo savo krašto liaudies švietimu, jos kalba, kultūra. Smulkioji žemaičių bajorija savo dvarelių pastogėse išsaugojusi pasakojimus apie garsius Vytauto žygius, apie didingą Lietuvos praeitį, juos perdavė jaunajai kartai. Todėl jaunesni už Dionizą Pošką – Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Jurgis Plateris – palyginti per trumpą laiką, t.y. XIX a. trečiąjį dešimtmetį, rado naujų formų perteikti savo tėvų pasakojimus ir sukūrė brandžių tekstų. XIX a. pradžios žemaičių sąjūdžio dalyviai buvo atvirti įtakoms, jie nebebijojo skaityti ir tirti liuteroniškosios Rytų Prūsijos kultūrininkų darbus, mezgė su jais ryšius, perėmė aukštesnės kultūros raiškos formas. Deja, 1831 m. sukilimas kultūrinį sąjūdį nutraukė. Bet S.Daukanto „mokinys“ Motiejus Valančius, tapęs Žemaičių vyskupu, kad ir nedidelę dalį buvusios krašto švietimo programos įgyvendino. Jis rūpinosi lietuviška raštija, kuri, patekusi į kunigų rankas, vėl prarado anksčiau įgytą atvirumą, vėl buvo diegiamos ksenofobinės idėjos kitų konfesijų atžvilgiu.
Tai netikėtas požiūris į dvasininkijos vaidmenį lietuviškos literatūros plėtroje.
XIX a. kunigų suformuotas hermetiškas požiūris į lietuvių kalbos vartojimą (vyravo nuomonė, kad lietuvių kalba reikalinga tik liaudžiai šviesti) viešajame gyvenime sunkiai keitėsi net XX a. pradžioje. Pirmosios kartos lietuviškoji inteligentija – kunigai, kurie turėjo daugiausia įtakos, diktavo ir literatūros madas, formavo požiūrį į literatūros istoriją. Pavyzdžiui, tarpukario laikotarpiu K.Donelaitis ir jo „Metai“ buvo priimami labai rezervuotai. K.Donelaitis laikomas svarbus kaip būrų gynėjas, švietėjas, vaizdingos kalbos vartotojas. Net ir mūsų dienomis tiek Leono Gineičio, tiek Vinco Kuzmicko, tiek Dalios Dilytės ir kitų sudėtingiau perskaityti K.Donelaičio „Metai“ platesniam skaitytojų ratui sunkiai suprantami.
Katalikiškos pasaulėjautos lietuviui sunku perprasti ne tik K.Donelaičio žodyną, bet ir svarbiausią idėją. Savo poemoje pasitelkęs tiesią, sodrią, veidmainingam mandagumui nepataikaujančią kalbą, nuo kurios krūpčioja tūlas šių dienų inteligentas, K.Donelaitis ragina lietuvį imti gyvenimą į savo rankas; jo kalboje išsaugotas gyvosios kalbos rūpumas, gąsdina skaitytoją. Juk ir mes, susitikę kur nors Žemaitijos vienkiemyje ūkininką, susigūžtame nuo taiklaus, stačiokiško pasakymo. Tad tokia ir K.Donelaičio kalba: raiškos autentiškumu ir jėga prislegianti silpnesnį skaitytoją.
K. Donelaičio rankraštis
K.Donelaičio „Metai“ yra oficialus mūsų pasaulietinės, grožinės literatūros pradžios taškas. Ir šiemet minimas tik 300-asis jų autoriaus gimtadienis. Tas „tik“ – reaguojant į jau minėtus antikos tolius. Sakykite, ar besiformuojanti literatūra turi kažkokių bendrų taškų su kitomis kultūromis, ar tai – unikalus procesas?
Vakarų Europos literatūra galbūt tuos 300 metų ir yra unikali. Iki romantizmo Europoje nuo klasikinės Graikijos vyravo tradicinio transcendentalizmo (retorinio tipo) kultūra. Ji pagrįsta griežtu susitarimų, t.y. taisyklių ir metodų laikymusi. Tačiau K.Donelaitis gyveno Rytų Prūsijoje tuo metu, kai ten kūrė daug labai įdomių, moderniai mąstančių filosofų. Paminėtinas antišvietėjas, pietistinių (kaip K.Donelaičio) pažiūrų Johannas Georgas Hamannas – labiau linkęs į mistinę tradiciją, rašęs metaforomis, nelengvai paskaitomas. O J.G.Hamannas buvo Johanno Gottfriedo Herderio draugas, jie abu gyveno Rygoje, domėjosi pabaltijo kraštų gyventojais. Švietimui klestint, J.G.Hamannas kalbėjo priešingai, jis, tęsdamas M.Liuterio tradiciją, teigė, kad ne protas svarbiausia, o žmogaus širdis, jo jausmai. J.G.Hamannas, nuo racionalumo ėjo antropocentrinio pasaulio pažinimo link; tai perėmė ir J.G.Herderis, Immanuelis Kantas ir kiti.
Liuteroniškoji orientacija į jausmus, į žmogaus širdį turėjo įtakos lietuvių kalbos vartojimo religiniuose raštuose pobūdžiui. K.Donelaičio „Metai“ sugėrė ir retorinės tradicijos, ir ankstyvojo romantizmo idėjas.
Taigi galima manyti, kad K.Donelaičio „Metų“ lietuviškos kalbos raiškus skambesys – platesnio masto teorinių idėjų įgyvendinimas?
Vakarų Europoje pamažu formuojantis individualumui, kilo būtinybė nuo objektyvaus kalbos vartojimo (pagal retorikos, poetikos taisykles) rašte, pereiti prie subjektyvaus – rašyti autentiškai, taip, kaip noriu. Rytų Prūsijoje vietoje knyginės estetikos buvo siūloma pasikliauti individualia, ir filosofai ragino pasitikėti žmogaus asmeniniu skoniu. J.G.Herderis pareiškė, kad raštuose reikia sekti motinos kalba (Mutter Sprache), o ne dirbtine, gramatikų sukurta. Sukilta prieš svetimų lotynų, prancūzų kalbų vyravimą viešame diskurse, kūryboje. Pagaliau pastebėta, kad ir tautinėmis kalbomis rašyta literatūra daugiau atspindėjo lotynų kalbos ypatumus, o ne gyvąją kalbą. Vis daugėjo antigramatistų, siūlančių rašyti taikant gyvosios kalbos elementus, kurie atsispindi idiomose, liaudies dainose, patarlėse. K.Donelaitis, susižavėjęs lietuvių liaudies kalba ir norėdamas parapijiečių būti kuo geriau suprastas, ėmėsi reformuoti rašomąją kalbą.
Kartais stebimasi, kodėl K.Donelaičio tekstas taip jaudina, juk siužetas mums nebeįdomus, nors akylesnis skaitytojas mato, kad dainiui pavyko perteikti universalų žmogaus gyvenimo ratą, su jo visomis spalvomis. „Metų“ kalbos skambėjimas jautriam, kaip pasakytų S.Daukantas, skaitytojui atveria tas prasmes, kokių nerandame žodžiuose. K.Donelaičio karta pradėjo, o romantikai dar labiau išplėtojo muzikalumo svarbą kūrinyje. Jie sakė, kad tai, ko nepavyksta perteikti žodžiais, reikia perteikti skambesiu, kūrinio muzikalumas turi sukurti papildomų reikšmių. Prisimintina, kad iki pat XIX a. knygos buvo skaitomos garsiai. Tad K.Donelaitį ir S.Daukantą reikia garsiai skaityti.
Vis dar kalbant apie „Metus“, kaip manote, kokiu būdu jie paveikė kitus, po jų sekusius kūrinius? Ar „Metai“ paliko kažkokį išliekantį pėdsaką metalygmeniu tame, kaip konstruojamas tekstas, kokia jo tematika ar kalbėjimo būdas? Ar tokių „Metų“ pėdsakų galima rasti net ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje?
Rytų Prūsijos kultūrininkai po K.Donelaičio mirties saugojo jo rankraščius, juos skaitė, jais vadovavosi. Bet šito aš nesu tyrinėjusi. O Didžiojoje Lietuvoje pats geriausias „Metų“ skaitytojas laikytinas S.Daukantas. 1992 m. man pateko į rankas jo autografas, kuriame yra 178 žodžiai, 9 žodžių junginiai iš dviejų žodžių, 3 junginiai iš trijų žodžių ir pora sakinių, išsirašytų skaitant „Metus“. Tik šiais metais, švenčiant jubiliejų, grįžau prie rankraščio, pradėjau analizuoti ir rinkti medžiagą. Paaiškėjo, jog XIX a. vienintelis S.Daukantas be išlygų priėmė „Metus“. Atrodo, kad be K.Donelaičio įtakos S.Daukanto stilius būtų buvęs kitoks. S.Daukanto išrašai rodo, kokia skurdi buvo mūsų svetimomis kalbomis išsimokslinusių inteligentų lietuvių kalba. Vaizdingi, ekspresyvūs K.Donelaičio žodžiai skatino S.Daukantą nevengti šnekamosios kalbos leksikos.
Galima spėti, kad „Metų“ tekstas jam iš atminties prikeldavo senelių, tėvų rečiau vartotus, jo jau primirštus žodžius; „Metų“ tekstas įtaigiai parodė, kad gyvąja kalba ne tik galima rašyti, bet galima ja laisvai disponuoti, keisti, plėsti žodžių reikšmes. Štai S.Daukantas vietoj anksčiau vartoto svetimžodžio „ricielius“ („riteris“) pradėjo rašyti „eržilas“. Kas yra eržilas, visi žinome, ir kai S.Daukanto istorijoje perskaitome, kad eržilas į rūmus atvyko užmegzti diplomatinių ryšių, nelabai suprantame, kodėl istorikas taip parašė. O jis veikiausiai intuityviai, nors nebūtinai skoningai, laikydamasis liaudies dainų tradicijos, kai vietoj bernelio atjoja tik žirgelis, norėdamas senovės lietuvių narsiausią karį pavadinti savu lietuvišku žodžiu, jį pavadino „eržilu“, nes tinkamiausio veislei gerinti arklio savybės perkeliamos narsiausiam karžygiui.
Tad kūrybingoms XIX–XX a. asmenybėms K.Donelaitis galėjo daryti netiesioginę įtaką per S.Daukanto raštus. Pavyzdžiui, Antano Baranausko „Anykščių šilelyje“ randame abiejų kūrėjų tekstų atspindžių. Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“ parašytas išlaikant S.Daukanto sakinio ritmą.
Jau kelis kartus minėta įtampa tarp liuteronų ir katalikų. Įsivaizduokime, jei mūsų literatūros pradžią žymėtų kažkas panašaus, kaip prancūzų modernios poezijos pradininkas Fransua Villonas – poetas vagis, o ne dvasininkas, kaip įprasta Lietuvoje?..
Įtampos kyla iš kompleksų, nuolatinio kartojimo ir įsisąmoninimo, kad mes maži. Graikija taip pat buvo maža, neaukštas ir Olimpo kalnas – dievų buveinė. Tačiau iš graikų palikimo to nepajausi, tautą didelę padaro kultūra.
Turime ir mes savo Villonų: Antanas Strazdas, Paulius Širvys. S.Daukantas, matyt, daug apie A.Strazdo kūrybą buvo girdėjęs, nes apgailestavo, kad jo knygelės neturi. A.Strazdas, nors baudžiamas ir ujamas kaip kunigas, nemėgstamas valdžios, neturėjęs mecenatų, turtingo ir ramaus gyvenimo, buvo žinomas, nes garsas apie jį pasiekė net Peterburgą. Galbūt S.Daukantas ir iš jo nemažai ką būtų perėmęs, būtume turėję kitokį istoriko tekstą. Bet literatūros, kaip ir žmogaus, gyvenime yra daug atsitiktinumų. Nei kultūros, nei literatūros raidos nesuplanuosi.
Viena naujesnių nuorodų pažinčiai su K. Donelaičiu – a.a. R. Černiausko novelių apysaka.
A.J.Greimas, svarstydamas apie Lietuvos ateitį, dar prieš keliasdešimt metų kalbėjo apie išsiveržimo iš agrarinės kultūros svarbą: „Nebenorėjome: lietuviškų kelnių, lietuviškų vestuvių, taurių lietuviškų asmenybių (…). Atsisakydami toliau dainuoti pagal Radauską apie „mergeles ir darželes“, mes lietuviškoje kultūroje norėjome turėti žmogiškos kultūros atspindį“. Kaip, jūsų nuomone, mums sekasi išsiveržti?
Kad valstybėje koegzistuotų visos kultūros ir subkultūros, ji turi turėti stiprų vidurinįjį sluoksnį. Tarpukario laikotarpio pabaigoje kultūra jau buvo išsisluoksniavusi: buvo ir populiarioji, kuri atitiko ūkininkų, darbininkų poreikius; augo ir stiprėjo profesionalioji. Viską nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Po karo naujai diegiamos ideologijos legali atsvara buvo liaudies kūryba. Sunkiai pasiekiamas kitoks modernizmas, nei atsklindantis iš Maskvos ar Peterburgo, kreipė kūrybą atnaujinti kartą jau sukritikuota liaudine ar maironine tradicija, ar vis dar autoritetinga – antikos. Rašytojų noras išlaikyti tautiškumą buvo įmanomas tik stilizuojant liaudinę tradiciją, kuri nebuvo draudžiama. Sėkmingai lietuvių dainiškumas buvo perimtas Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Vytauto P.Bložės… Blogai – ne „mergelės ir darželės“, bet netikusios jų transformacijos, pritaikymas naujam laikmečiui, naujam individui.
Na, dabar susiliejame su Vakarais, tad lauksime rezultatų. Norėdami atsinaujinti, perdėm sekdami kitais, galime prarasti norą rašyti lietuviškai. Juk gerai išmokus anglų kalbą ir ką nors sukūrus, atsivertų plati rinka ir dideli pinigai…
Kaip įsivaizduojate mūsų literatūros ateitį? Sakėte, kad net ir šiuolaikinių autorių tekstuose netrūksta neskoningo dirbtinumo…
Racionaliai negalime suprojektuoti nei kultūros, nei literatūros raidos. Viską labiausiai formuoja istorinės aplinkybės, o kokios jos bus dabar – pamatysime.
Žmogaus galimybės būti žmogumi – labai ribotos. Epochoje, kurios esmė – turtingai ir laimingai gyventi, rašytojas negali būti kitoks: jis daugina ne idėjas, o lankus.
Visą interviu galite rasti „Durų” žurnale 34 puslapyje (2014 m. rugpjūčio numeris).
Ačiū Pauliui Sadauskui už nuotraukas
Profesorei ačiū už laiką ir bananinę bandelę aplink besimalančiam mano vaikiui.
Leave A Comment